Nepaisant to, kad Kuršo ir Kauno gubernijos didžiąja dalimi sutapo su etnografine lietuvių ir latvių riba, neišvengta ginčų.
Abiejų šalių pretenzijos buvo didesnesdidesnės: A. Voldemaro ir šalininkų nuomone, Lietuva galėjo pagrįstai pretenduoti į [[Liepoja|Liepoją]] ir Latgalą su [[Daugpilis|Daugpilio]] miestu.<ref>1919 m. sausio 23 d. Lietuvos Ministrų kabinetas, F. 923, apl. 1, b. 24, psl. 225–228.</ref> Būta ir tokių užmojų, kaip [[Jonas Šliūpas|Jono Šliūpo]] vizija sudaryti bendrą baltiška kultūra pagrįstą Lietuvos ir Latvijos valstybę. Latviai taip pat netroško perduoti Lietuvai Palangos ir Šventosios – nuo [[1819]] m. [[Palangos valsčius]] priklausė [[Kuršo gubernija|Kuršo gubernijai]]. Taip pat siekė užvaldyti Mažeikius, ir nenorėjo prileisti lietuvių prie Dauguvos upės<ref name=":2">Lietuvos sienos. Lietuva: Baltos lankos, 2009. psl. 113.</ref>. Latvijos poziciją taip pat dalinai veikė Lenkija, kuri tikėjosi ties Daugpiliu susijungti su Latvija, ir tikėjosi per Latvijos valdomą Palangą prieiti prie Klaipėdos krašto. Savotišku atsaku į J. Šliūpo projektą, latviai 1921 m. pasiūlė projektą sujungti Latviją su Lietuva, be Vilniaus krašto ir pavadinti Aistija, su sostine Rygoje.<ref name=":2" />
