Ferdinandas Ruščicas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
S Atmestas Анатолий Колесников pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Tomas LDK keitimas) Žyma: Atmesti |
||
Eilutė 40:
[[1908]] m. menininkas visam laikui apsigyveno Vilniuje. Apsistojęs Vilniuje, Ruščicas aktyviai įsijungė į miesto kultūrinį gyvenimą. Tapo įvairių renginių organizatoriumi, inscenizuotoju ir apipavidalintoju. Jis greitai pritapo Vilniaus inteligentų aplinkoje. Apie tai liudija jo priėmimas į slaptą elitinę [[masonai|masonų]] ložę ir vilniečio advokato [[Tadas Vrublevskis|Tado Vrublevskio]] [[1899]] m. atgaivintą draugiją „Szubrawcy“. Anksčiau mėgęs kurti katalogų, žurnalų bei kitokių leidinių viršelius, Ruščicas, tik būdamas Vilniuje, atsiskleidė kaip puikus leidybinės [[grafika|grafikos]] žinovas. Svarbu tai, kad jis čia padėjo įsitvirtinti naujai leidinio sampratai, kuri atsiliepė [[Europa|Europoje]] „Arts & Crafts“ judėjimo išpopuliarintoje taikomojo [[menas|meno]] estetikoje. Ruščico sugalvotuose ir atliktuose leidybiniuose projektuose atsispindėjo moderni, amžių sandūrai būdinga „mažosios sintezės“ forma, t. y. visas apipavidalinimas – iliustracijos, nuotraukos, akcidentiniai piešiniai, [[šriftas|šriftai]], formatas, įrišimas ir kt. – sudarė subalansuotą leidinio meninį pavidalą.
Nelabai domėdamasis čia pat besiklostančia industrine kultūra, menininkas vis kreipė mintis į praeitį. Regėdamas „įgimtą Vilniaus grožį“, skatino ir kitus džiaugtis jo žavesiu, fiksuoti nykstančius architektūros paminklus. Tuo tikslu [[1912]] m. jo pastangomis buvo pradėtas kaupti miesto fotografijos archyvas. Šiam darbui pakviestas Janas Bulhakas meniškose fotografijose įamžino daugybę unikalių Vilniaus vaizdų. Savo pagarbą bei rūpinimąsi Vilniumi Ruščicas išreiškė apipavidalindamas albumą „Wilno z przed stu lat“. Kita veiklos sritis, kurioje Ruščicas pasireiškė kaip novatorius, buvo [[teatras]]. Vilniuje lenkų teatro gyvenimas, kaip ir visa muravjoviškos politikos nualinta kultūra, vos atgavus spaudą, atgijo gana greitai. Teatro [[repertuaras]] buvo įdomus, moderniškas, tačiau dailininkai dekoratoriai dažniausiai vadovavosi [[XIX a.]] įsigalėjusiais scenos apipavidalinimo principais. Pagrindinis jų darbas buvo parinkti tipines dekoracijas, atitinkančias [[pjesė]]s veiksmą. [[1914]] m. jis pakviečiamas į [[Varšuva|Varšuvą]] – naujai pastatytame lenkų teatre repetuojama J. Slovackio tragedija „Balladyna“. Premjera virto Ruščico, kaip [[scenografas|scenografo]], triumfu, spektaklio dekoracijos ir kostiumai svariai papildė lenkų scenografijos istoriją.
== Tarpukaris ==
| |||