Vokietijos suvienijimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Bendra kalba galbūt galėjo būti matoma kaip šalies pagrindas, bet šiuolaikiniai devynioliktojo amžiaus Vokietijos istorikai pastebi, kad prireikė daugiau nei vien lingvistinių panašumų šiems keliems šimtiems politinių darinių suvienyti. <ref>Sheehan, pp. 384–387.</ref> Vokiškai kalbančios centrinės Europos patirtys prancūzų dominavimo metais prisidėjo prie bendro tiklso išvaryti prancūzų įsiveržėlius ir atgauti savo žemių kontrolę. Napoleono kampanijų Lenkijoje (1806–1807) būtinumas, Iberijos pusiasalis, vakarinė Vokietija ir imperatoriaus katastrofiška invazija į Rusiją (1812) panašiai nuvylė daug vokiečių, princų ir žemdirbių. Napoleono kontinentinė sistema beveik sugriovė centrinės Europos ekonomiką. Žygyje į Rusiją dalyvavo beveik 125 000 karininkų iš vokiečių žemių ir šios armijos praradimas įkvėpė daug vokiečių, iš ir aukštesniosios ir žemesniosios klasių, įsivaizduoti centrinę Europą, nepriklausomą nuo Napoleono įtakos. <ref>Jakob Walter, and Marc Raeff. ''The diary of a Napoleonic foot soldier''. Princeton, N.J., 1996.</ref>Studentų milicjų, kaip Lützow nepriklausomųjų padalinių, įkūrimas pateikė šisošios tendencijos pavyzdžių.<ref>Sheehan, pp. 384–387</ref>Sutruškinimas Rusijoje atlaisvino prancūzų pančius Vokietijos princams. 1813-aisiais Napoleonas pabandė vėl įtraukti Vokietijos žemes į prancūzų įtakos zoną. Sekantis Išsilaisvinimo karas kulminavosi Leipcigo mūšyje, kitaip vadiname Tautų mūšiu. 1813 spalį daugiau nei 500 000 kovotojų kovėsi nuožmiame trijų dienų mūšyje – ilgiausioje Europos sausumos kovoje devynioliktame amžiuje. Mūšis baigėsi Austrijos, Prūsijos, Rusijos, Saksonijos ir Švedijos koalicijos pergale ir baigė prancūzų dominavimą rytų Reine. Sekmė paskatino sąjungininkes išvaryti Napoleoną per Reiną, jo armija ir vyriausybė sugriuvo ir pergalinga koalicija įkalino Napoleona Elbos saloje. Per trumpą Napoleono sugrįžimą, žinomą kaip Šimtas dienų (1815) septintosios koalicijos pajėgos, įskaitant ir anglų sąjungininkių armiją, vadovaujant Velingtono grafui ir Prūsijos armijos vadui Gebhardui fon Blücheriui, laimėjo Vaterlo mūršį (1815 06 18). <ref>Although the Prussian army had gained its reputation in the Seven Years' War, its humiliating defeat at Jenaand Auerstadt crushed the pride many Prussians felt in their soldiers. During their Russian exile, several officers, including Carl von Clausewitz, contemplated reorganization and new training methods. Sheehan, p. 323.</ref>Svarbi Blücherio pajėgų rolė, ypač po priverstinio pasitraukimo iš Ligny lauko dieną prieš, padėjo pakeisti kovos eigą į prancūzų nesekmę. Prūsijos kavalerija pasekoje galutinai sumušė prancūzus birželio 18-osios vakarą. Iš vokiečių perspektyvos, Blücherio armijos veiksmai Vaterlo, ir sujungtos pastangos Leipcige, pateikė pasididžiavimo ir entuziazmo šaltinį.<ref>Sheehan, pp. 322–323.</ref> Ši interpretacija tapo pagrindine ''Borusijos'' mito sukūrimo dalimi, detaliai išaiškinta proprūsiškų nationalistų istorikų vėlesniame devynioliktajame amžiuje.<ref>David Blackbourn and Geoff Eley. ''The peculiarities of German history: bourgeois society and politics in nineteenth-century Germany.'' Oxford & New York, 1984, part 1; Thomas Nipperdey, ''German History From Napoleon to Bismarck, 1800–1871'', New York, Oxford, 1983. Chapter 1.</ref>

Nugalėjus Napoleoną, [[Vienos kongresas]] įtvirtino naują Europos politinę-diplomatinę sistemą paremtą jėgų balansu. Ši sistema reorganizavo Europą į įtakos sferas, kurios kartais neatitiko įvairių tautų interesų, įskaitant vokiečius ir italus. <ref>Sheehan, pp. 398–410; Hamish Scott, ''The Birth of a Great Power System, 1740–1815'', US, 2006, pp. 329–361.</ref>Apskritai, padidinta Prūsija ir kitos 38 valstijos, sudarytos iš 1803-ais ankesuotų teritorijų, buvo įtrauktos į [[Austrijos imperija|Austrijos imperijos]] įtakos sferą. Kongresas įkūrė [[Vokiečių konfederacija|Vokiečių konfederaciją]] (1815–1866), vadovaujamą Austrijos, kurioje buvo „Federalinis Kongresas“ (vadintas ''Bundestagu'', paskirtų atstovų asamblėja) susirenkantis [[Frankfurtas prie Maino|Frankfurte]]. Pabrėžiant tradicinę Habsburgų imperinę rolę, Austrijos imperatoriai tapo tituluotais parlamento prezidentais.

Tačiau primestas Austrijos viešpatavimas nesuprato Prūsijos 18-o amžiaus iškilimo imperinėje politikoje. Nuo tada, kai [[kurfiurstas]] [[Brandenburgas|Brandeburgo]] princas pasiskelbė Prūsijos karaliumi to šimtmečio pradžioje, jų teritorija didėjo dėl karų ir paveldėjimų. Prūsijos tvirtybė ypač pasirodė per [[Austrijos įpėdinystės karas|Austrijos įpėdinystės karą]] ir [[Septynerių metų karas|Septynerių metų karą]] [[Frydrichas II|Frydricho II-ojo]] valdymo laikais.<ref>Sheehan, pp. 398–410</ref> Kai [[Marija Terezė]] ir [[Imperatorius Juozapas II|Juozapas II]] bandė atkurti Habsburgų viešpatavimą Šventosios Romos imperijoje, Frederikas sukūrė ''Fürstenbund'' (princų sąjungą) 1785-ais.

Austrijos-Prūsijos dualizmas buvo įsišaknijęs imperinėje politikoje. Šio jėgų balanso manevrai buvo įkūnyti per Bavarijos įpėdinystės karą, vadintą bendrinėje kalboje ''Bulvių karu''. Net ir žlugus Šventosios Romos imperijai, šis rungtyniavimas įtakojo nacionalistinių judėjimų 19-ame amžiuje augimą.<ref>Jean Berenger. ''A History of the Habsburg Empire 1700–1918.'' C. Simpson, Trans. New York: Longman, 1997, <nowiki>ISBN 0-582-09007-5</nowiki>. pp. 96–97.</ref>