|
Tradicinių kinų dievybių hierarchija atspindi Kinijos imperijos [[biurokratija|biurokratinį]] aparatą. Kinų dievybės gali būti „perkeltos į aukštesnes/žemesnes pareigas“. Kai kurios yra tiesiog ypatingi, nestandartiniai žmonės. Dievybės skyrėsi skirtingais periodais ir įvairiuose regionuose, tačiau pagrindinis [[panteonas]] yra sąlyginai pastovus.
Paprastai „paprastų“ daoistų svarbiausia dievybe yra laikomas „Jaspio Imperatorius“ (玉皇 arba 玉帝; pinyin: Yù Huáng, Yù Dì), daoistų intelektualų („elito“) – Laodzi ir „Trys Tyrieji“ (三清 San Qing). Kai kur visų dievybių protėviu laikomas Hongdziun laodzu (鸿钧老祖 arba 鸿元老祖 – „didysis pirmasis protėvis“).Ankstyvasis daoizmo formavimosi etapas gana neaiškus. Jis siejamas su ankstyvaisiais Džou (周 Zhou) laikotarpyje (1050–221 m. pr. Kr.) klestėjusiais šamanų ritualais ir protomokslininkų magų (fangshi) mokymais. Pirmųjų daoizmo tyrinėtojų įsitikinimu, ši kryptis kaip vientisa doktrina formavosi Laodzi (老子 Laozi) filosofijoje, o visapusiškai išplėtota Džuangdzi (莊子Zhuangzi). Ilgainiui degradavo, nes apie I–II a. „klasikinį filosofinį“ daoizmą pamažu išstūmė įvairūs liaudies tikėjimai, glaudžiai susiję su alchemija, magija. Dėl šios priežasties ankstyvasis „klasikinis“ arba „filosofinis“ Laodzi ir Džuangdzi daoizmas buvo atribotas nuo vėlesnio „religinio“, „degraduojančio“.
Daoizmo periodizacija
Išskiriami šeši skirtingi raidos etapai:
ankstyvasis „protodaoistinis“ daoizmas(XI–VI a. pr. Kr.),
„aukštasis“, „klasikinis“, arba „filosofinis“ daoizmas (VI a. pr. Kr. – 200 m.),
religinis liaudies tikėjimų (shenjiao) daoizmas (nuo 200–600 m.),
budizmo veikiamas daoizmas ir piligrimystė (600–1200 m.),
pasaulietinio ir religinio sinkretinio daoizmo formavimasis (apie 1200–1600 m.) bei
religinio užslėpto daoizmo sklaidos periodas (1600–1900 m.)
Filosofiniu požiūriu svariausią įnašą į žmonijos kultūros istoriją padarė klasikinis daoizmas. Jo atsiradimas siejamas su skirtingų idealų (senųjų šamanų tikėjimų, įvairių meditacijos metodų, alchemijos, magijos, gamtos reiškinių sudievinimų) susijungimu į vientisą pasaulėžiūrą, dėl to klasikinis daoizmas iškelia ir asocialumo svarbą visuomenėje.
Laodzi
Laodzi yra klasikinio filosofinio daoizmo (daojia arba daojiao mokyklų) pradininkas, jis laikomas legendiniu kinų mąstytoju. Laodzi gyvenimo ir veiklos faktai aprašyti Džuangdzi ir Simos Čiano „Istorinių užrašų“ skyriuje „Laodzi gyvenimo aprašymai“. Pasak šaltinių, Laodzi gimė 604 m. pr. Kr. Ču karalystėje, šiuolaikinėje Honanio provincijoje. Šaltiniuose minima, jog tikroji filosofo pavardė buvo Li (李), o vardas Er (耳). Manoma, kad filosofas buvo kilęs iš kilmingos šeimos, turėjo puikų išsilavinimą. Po kurio laiko apsigyveno Džou sostinėje, kur dirbo rūmų archyvo saugotoju. Regėdamas valstybės smukimą, Laodzi atsisakė valstybinės karjeros ir, pasirinkęs vienišo atsiskyrėlio dalią, išvyko į Vakarus. Pasakojama, kad prie pasienio užkardos, viršininko prašomas, parašė dviejų dalių 5000 žodžių „Knygą apie dao ir de“ (Daodejing), ir palikęs ją saugoti išvyko nežinoma kryptimi.
Idealus žmogus klasikiniame daoizme
Idealo ieškoma tokiose asmenybėse, kurios sąmoningai šalinasi aktyvaus socialinio gyvenimo, civilizacijos teikiamų patogumų, gyvena natūralios gamtos prieglobstyje ir tenkinasi tik savo tiesioginio darbo vaisiais (Andrijauskas 2004, p. 76). Visa tai grindžiama Laodzi tekstais, kuriuose aukštinamas uvei (无为, wuwei; liet. „neveikimo principas“). Siūlymas neveikti yra atsisakymas nuo dirbtinai motyvuotos visuomeninės veiklos, taisyklių ir normų (Andrijauskas 2004, p. 108).
Neveikimo principą Laodzi taiko ir valstybės valdymo sritims. Pasak jo, geriausias valdovas tas, kuris valdo kitiems nepastebint (nes jo valdymo principai atitinka dao); geras tas, kurį žmonės myli ir aukština; blogesnis tas, kurio bijo, o blogiausias – kurį niekina. Vadinasi, aukščiausia valdymo išmintis – „valdymo nebuvimas“. Teigiama, kad perdėtas socialinis aktyvumas sukelia chaosą ir pažeidžia dao dėsnius.
Klasikinio daoizmo filosofijos iškeltas žmogaus idealas – išminčius. Tai žmogus, suvokiantis savo tapatumą su visatos dėsniais. Jis nieko nedaro prievarta, jaučia būties pilnatvę ir džiaugsmą. Pagal daoistų apibrėžimus, toks žmogus yra tarsi atsiskyrėlis, sąmoningai atsiribojęs nuo išorinio pasaulio ir pabėgęs į gamtą. Tačiau pagal daoizmo filosofiją, tokie asmenys gali puikiausiai veikti ir socialinėje aplinkoje. Teigiama, kad ir aukščiausius valstybės postus užimantys kinai, veikiami daoizmo idealų, nuolatos mąsto apie nusišalinimą, pasitraukimą į gamtą. Visa tai padeda atitrūkti nuo kasdienybės rūpesčių ir patirti būties visuotinumą.
Moralė
Pagrindinės klasikinio daoizmo moralės nuostatos artimos konfucianistinėms. Tai – dorybingumas, kuklumas, reiklumas. Tačiau daoizmas, priešingai nei konfucianizmas, atmeta pasaulietinius įstatymus, standartinius nuostatus, ritualus. Asmuo skatinamas grįžti į gamtos prieglobstį, vienatvę. Kritikuojamas perdėtas puošnumas, pasisakoma prieš turto kaupimą, prabangą ir gražių daiktų aukštinimą. Manoma, kad visa tai žadina žmonių godulį, skatina nusikaltimus, o turto sutelkimas į vienas rankas ir nereikalingų daiktų kaupimas skurdina visuomenę. Šie faktoriai, anot klasikinio daoizmo, neišvengiamai lemia asmenybės degradaciją bei pražūtį. Laodzi pabrėžia ir dėmesingumo bei neapykantos vengimo svarbą. Visuomenei diegiamos santarvės ir darnos vertybės, ji mokoma gyventi be pykčių.
Labiausiai vertinama klasikinio daoizmo moralės nuostata – kuklumas. Jo svarba prilyginama natūraliam grožiui.
Estetika
Klasikiniame daoizme kasdienio gyvenimo aplinka yra glaudžiai susieta su estetika, tačiau pagal idealaus žmogaus principus vidinės estetikos vertinimas turi dominuojanti išorės atžvilgiu.
Pagrindinės estetinės kategorijos: dvasia, spontaniškumas, žaismingumas, lengvumas, nemokšiškumas, slėpiningumas, tuštuma, šėšėlis ir kt. Svarbiausia – dvasios (神 shen) kategorija, sietina su kasdienės aplinkos objektų, meno kūrinių vertinimu. Ji formuoja atsainų požiūrį į puošnias, turtingas, įspūdingas, ryškias išorinio grožio formas. Todėl manoma, kad žmogus neturėtų pasiduoti išoriniam objekto grožiui. Individas turi skverbtis į pačių reiškinių esmę.
Daoistai pirmieji kinų estetikos istorijoje pradėjo plėtoti aukščiausio grožio neišsakomumo idėją. Prabilo ir apie „antrojo plano“ estetiką, apie beformes formas, neregimas spalvas, aukščiausią negirdimą muziką ir poeziją.
Sąmonė
Daoizme sąmonė veikia pagal uvei dėsnius. Sąmonė išvaloma nuo įvairių troškimų, veiklos (为 wei), kūno savasties (shen), proto ir širdies (xin). Tokia išvalyta, tuščia sąmonė, veikianti pagal Dao dėsnius, suvokiama kaip kasdienė sąmonė. Ji pasiekiama ne tik išrinktųjų, bet ir paprastų daoizmą išpažįstančių žmonių. Teigiama, kad kol žmogus užvaldytas aistros ir troškimų, tol jis negali išvysti Dao: jis gali būti pasiektas tik nuraminus sąmonę, išvalius ją nuo kasdienių minčių ir supančios tikrovės (Juzefovič 2010, p. 35). Neretai tai daroma taikant meditacijas ir kitokias psichoterapijos praktikas, kurios padeda atskleisti prigimtinį proto grynumą, pasiekti nušvitimą ir atveria protą „dangiškajai šviesai“ (tianguang) (Maspero 1971, p. 314).
Meditacija
Daoizmo mokyklose meditacinės praktikos užėmė labai svarbią vietą. Apie meditacijas užsimenama ir pačiame Daodejingo veikale, kuriame apibrėžiami pagrindiniai daoistinės meditacijos bruožai. Jame kalbama apie savistabos ir tinkamo kvėpavimo svarbą, pabrėžiama, kad dvasia ir kūnas susijungia pagal Dao principus ir harmoningai dera tarpusavyje (Juzefovič 2010, p. 36). Manoma, kad tokios meditacijos metu gyvybinė energija ir kūnas tampa vientisi, todėl asmuo jaučia palengvėjimą, vidinę ramybę, o aplinkiniai daiktai ir reiškiniai tampa ne tokie įkyrūs.
Klasikiniame daoizme skiriami keli meditacinių praktikų tipai. Tai – ramioji ir aktyvioji meditacijos. Jomis siekiama išlaisvinti či (氣 qi) energiją ir pasiekti išgrynintą, tuščią sąmonę. Praktikuojant ramiąją meditaciją, šio tikslo siekama nejudriai sėdint lotoso poza, taip reguliuojant kvėpavimą ir mintis. Aktyviosios meditacijos metu papildomai atliekami įvairūs kūno judesiai.
Ilgainiui iš aktyvosios meditacijos susiformavo judėjimo ir kvėpavimo pratimus jungianti Taidžičuano praktika, kurios tikslas – tobulinti vidinę-asmens energiją. Proceso metu siekiama visiško individo kūno ir širdies atsipalaidavimo.
Aktualumas Europoje
Už Kinijos ribų daoizmo filosofija ir jos kūrėjas Laodzi buvo menkai žinomi. Ilgą laiką sunkiai europiečiams suprantamą daoizmo filosofiją užgožė Kinijos intelektualų akcentuotas konfucianizmas. Su klasikiniu filosofiniu daoizmu Vakarų mąstytojai susidūrė tik XIX–XX a. sandūroje, kai į Europos kalbas buvo išversti pamatiniai kinų civilizacijos tekstai. Daoizmu ypač susidomėta Pirmojo pasaulinio karo metais, kai žmones kankino dvasinė depresija. Dėl šios priežasties Vakarų intelektualai kinų filosofijoje pradėjo ieškoti trūkstamų žmogaus harmonijos su jį supančiu pasauliu idealų. 1926 m. žymus vokiečių kilmės poetas, romanistas Hermannas Hesse taip pat tvirtino, kad XX a. pirmoje pusėje daoizmo įtaka Europoje sparčiai didėjo: „Apie kinų filosofą Laozi iš esmės niekas Vakaruose nežinojo du tūkstantmečius, o per pastaruosius penkiolika metų jis buvo išverstas į visas Europos kalbas, ir jo Dao de jing tapo madinga knyga… Senovės kinų išmintis ir kultūra pergalingai įžengė ne tik į Vakarų muziejus, bibliotekas, bet ir į mąstančios jaunuomenės širdis“ (Hesse 1990, p. 145).
Pastaraisiais dešimtmečiais keitėsi požiūris į daoizmą . Šiandien didieji klasikinio daoizmo Laodzi ir Džuangdzi tekstai yra tokie pat aktualūs, kaip ir I. Kanto, S.Kierkegaardo, F. Nietzsche’s, M. Heideggerio, M. Foucault, J. Derrida veikalai (Andrijauskas 2004, p.75).
Klasikinio daoizmo aktualumas XXI a. visuomenėje pasireiškia dėl siekio atsiriboti nuo nemalonių gyvenimo situacijų, rutinos, veikiama kasdienių rūpesčių, problemų. Klasikinio daoizmo praktikavimas ilgainiui pasireiškia individo būties ir gamtos bendro ryšio suvokimu.
XXI a. didelį susidomėjimą klasikiniu daoizmu rodo ir intensyvūs, profesionalūs prancūzų sinologų (Maspero, K.M. Schiperio, A.K. Seidelio, M. Kaltenmarko, I. Robinet ir kitų) kinų mitologijos, filosofijos, religijos, estetikos tyrinėjimai. Pastaraisiais dešimtmečiais daoizmas intensyviai tyrinėjamas ir JAV, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje.
Naudota literatūra
Andrijauskas, A., 2004. Kultūros, filosofijos ir meno profiliai. Rytai–Vakarai–Lietuva.Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, p. 75–121.
Juzefovič, A., 2010. Nušvitusios meditatyvios sąmonės fenomenas ir daoizmas. [e. knyga] Vilniaus Gedimino technikos universitetas. Rasta:http://litlogos.eu/L63/Logos_63_031_040_Juzefovic.pdf> [žiūrėta 2014 vasario 23 d.].
Littlejohn, R., 2005.Daoist philosophy, Internet encyclopedia of philosophy,[internete] rasta: <http://www.iep.utm.edu/daoism/> [žiūrėta 2014 vasario 25 d.].
Maspero, H., 1971. La Taoismeet les religions Chinoises. Paris: Gallimard.
{{Commons|Category:Taoism|no=T}}
|
