Baltų-slavų kalbos: Skirtumas tarp puslapio versijų

Vengrų ir anglų kalbininkas [[Oswald Szemerényi|O. Semerenis]] išskyrė keturiolika punktų, kurie, jo manymu, negali būti atsitiktiniai arba lygiagrečios raidos rezultatas ir kurie, kaip jis teigia, įrodo egzistavus bendrą baltų ir slavų prokalbę. Genetinio baltų ir slavų kalbų giminingumo šalininkų argumentus, šiuo atveju – dėl fonetinių, fonologinių ir morfonologinių (morfologinių-fonologinių) ypatybių, savo straipsnyje nurodo [[Antanas Klimas|A. Klimas]]:<ref name="lituanus1967">''Klimas A.'' [http://www.lituanus.org/1967/67_2_01Klimas.html Balto-Slavic or Baltic and Slavic] // ''Lituanus.'' — 1967. — Vol. 13. — № 2.</ref>

 

# Vienodas [[Indoeuropiečių prokalbė|ide.]] skiemeninių sonantų pokytis (''*ṛ, *ḷ, *ṃ, *ṇ'' > ''i, u'' + ''r, l, m, n'');

# Priebalsio ''s'' po ''r, u, k, i'' virtimas ''š'' (> {{chu|ch}});

Savo ruožtu A. Klimas savo straipsnyje apie baltų ir slavų kalbų santykius išsakė kritiką dėl O. Semerenio argumentų. Jo kontrargumentai dėl fonetinių, fonologinių ir morfonologinių (morfologinių-fonologinių) ypatybių, kurias baltų ir slavų kalbų genetinio artumo šalininkai pateikia kaip savo prielaidų įrodymus:<ref name="lituanus1967"/>

 

# Toks pats ide. skiemeninių sonantų ''*ṛ, *ḷ, *ṃ, *ṇ'' pokytis yra įvykęs taip pat ir [[germanų kalbos]]e, tad šis virsmas nėra išskirtinė baltų-slavų naujovė;

# Priebalsio ''s'' po ''r, u, k, i'' virtimas ''š'' (> {{chu|ch}}) negali būti laikomas išskirtine baltų-slavų naujove, nes tokie ''s'' pokyčiai turimi ir [[indoiranėnų kalbos|indoiranėnų]], iš dalies (po ''r'') – ir [[armėnų kalba|armėnų]] kalbose;

 

==== Šalininkų argumentai ====

 

# dalyje ide. veldinių išnyko skirtumas tarp baritonų (kirtis šaknyje) ir oksitonų (kirtis galūnėje);

# turimos su priegaidėmis susijusios trys linksniavimo ir asmenavimo [[kirčiuotė]]s.{{efn|Baltų prokalbei atkuriamos senoviškesnės dvi (žr. [[Baltų prokalbė]]: ''Kirtis ir priegaidė'').}}

 

 

Vladimiras Dybo, vienas iškiliausių Maskvos akcentologijos mokyklos narių, slavų akcentologijos „po Ilič-Svityčiaus eros”{{efn|Šią akcentologijos kryptį palaikantys Vakarų kalbininkai ją vadina „ankstyvosios Maskvos akcentologijos mokyklos srove”, o naujausi jos kritikai ir šalininkai, ne tik vakariečiai, ją įvardija būtent kaip akcentologiją „po Ilič-Svityčiaus eros”; šiuo klausimu taip pat žr. — Vermeer, Willem R. Christian Stang’s revolution in Slavic accentology. In The Olaf Broch symposium: a centenary of Slavic studies in Norway, Jan Ivar Bjørnflaten, Geir Kjetsaa and Terje Mathiassen (eds.). Oslo: Norwegian Academy of Science and Letters, стр. 247 и Babik Z. Korespondencje akcentowe między słowiańskim i starszymi językami indoeuropejskimi (pierwotne neutra tematyczne), Kraków: Lexis, 2012, стр. 7.}} atstovas, viename iš savo veikalų daro išvadą, jog baltų ir slavų kalbos yra kilusios iš bendros baltų-slavų prokalbės, nes baltų ir slavų prokalbių kirčiavimo sistema iš esmės buvo vienoda, o ji, kaip teigia V. Dybo, negali būti vienų iš kitų perimta, pasiskolinta.<ref>''Дыбо В. А.'' [http://www.inslav.ru/images/stories/people/dybo/dybo2006b.pdf Язык — этнос — археологическая культура (Несколько мыслей по поводу индоевропейской проблемы.)] // ''Глобализация — этнизация. Этнокультурные и этноязыковые процессы (Книга I.)'' — М., 2006. стр. 92—93</ref> Straipsnyje apie baltų-slavų prokalbėje susidariusių kirčiavimo tipų tyrimus V. Dybo teigia, kad slavų prokalbei ir pralietuvių kalbai rekonstruojama kirčiavimo tipų sistema leidžia atkurti dvi prokalbės sistemas, kurios žodžių darybos ir kirčiavimo atžvilgiais kartais sutampa, o kartais atspindi paskiras jo postuluojamos „faktiškai vienodos sistemos” dalis ar „atplaišas”, o jas, V. Dybo manymu, tęsiant rekonstravimo darbus, būtų galima sudėlioti į vieną visumą.<ref name="inslav1">''Дыбо В. А.'' [http://www.inslav.ru/images/stories/people/dybo/dybo2009.pdf Система порождения акцентных типов производных в балто-славянском праязыке и балто-славянская метатония] // ''Вопросы языкового родства'' — М., Международный научный журнал. М., 2009. № 2.</ref>

 

==== Individualios įžvalgos ====

 

Klasikinės slavų akcentologijos atstovo L. Mošinskio teigimu, bendroji baltų-slavų kalba iš [[indoeuropiečių prokalbė]]s buvo paveldėjusi dvi savarankiškas prozodijos ypatybes – [[Kirtis|kirčio]] stiprumą ir ilgumą, o trečioji ypatybė – priegaidė – savo ruožtu rodo bendrą baltų-slavų naujovę. Be to, „ankstyvojoje praslavų kalboje” ({{ru|раннепраславянский}}, L. Mošinskio terminas), tam tikrų baltų-slavų dialektų junginyje, iš kurio vėliau išsirutuliojo slavų prokalbė, greta iš indoeuropiečių prokalbės paveldėto ilgumo atsirado papildoma ypatybė − balsio kokybės pokytis.<ref>Мошинский Л. К фонологии просодических элементов в славянских языках. // Вопросы языкознания, 1965/2: 4</ref>