Ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu mirusiuosius laidota dažniausiai uolose įrengtų požeminių kapinių (katakombos) nišose. Viduramžiais pradėta laidoti prie bažnyčių iškastose duobėse; šventoriuose imta kurti kapines.
LIETUVOJE ankstyviausių kapų rasta iš vėlyvojo neolito (3 tūkstantmečio pr. Kr. pabaiga–2 tūkstantmečio pr. Kr. vidurys); mirusieji laidoti po vieną aukštielninki, suriesti ir paguldyti ant šono su įkapėmis (rasta akmeninių kirvelių, puodų šukių). Nuo bronzos amžiaus vidurio (2 tūkstantmečio pr. Kr. pabaiga) imta laidoti sudegintus mirusiuosius pilkapiuose (pilkapis); laidota pilkapio viduryje sukrautuose akmenų statiniuose, kartais palaikai buvo supilami į urnas(Ėgliškių pilkapynas, Kurmaičių pilkapynas). Daugiau kapų randama iš ankstyvojo geležies amžiaus; pastebima, kad įvairios gentys mirusiuosius laidojo pagal savo papročius. Lietuvos pajūryje 1–7 a. mirusieji laidoti nedeginti skobtiniuose karstuose (kapo duobė buvo apdėta akmenų vainiku, kuris dažnai jungėsi su gretimų kapų akmenų vainikais), 8–10 a. mirusiuosius imta ir deginti; iš pradžių sudegintų mirusiųjų pelenai dar buvo pilami į karstus. Lietuvos vidurinėje dalyje mirusieji laidoti duobėse, kartais mirusiojo galvūgalyje ar kojūgalyje poromis dėta po 4 ar 6 akmenis; aptikta 4 a. dvigubų kapų – viename kape palaidoti 2 mirusieji (Veršvų ir Upytės kapinynai). Apie 6 a. greta sudeginto vyro (kario) palaikų laidotas nedegintas žirgas (kai kada vienoje duobėje su mirusiuoju); 10–14 a. žirgai (žirgų kapai) laidoti visoje Lietuvoje. Lietuvos šiaurinėje dalyje ir iš dalies Žemaitijoje iki 13 a. mirusieji buvo laidojami nedeginti pilkapiuose (Ūberčiūnų, Raginėnų ir Papelkių pilkapynai); rytinėje dalyje iki 5 a. mirusiuosius laidodavo nedegintus (Miežionių pilkapynas), o nuo 6 a. jie laidojami pilkapiuose sudeginti (Karmazinų pilkapynas, Pamusio pilkapynas). 1 tūkstantmečio pabaigoje–2 tūkstantmečio pradžioje šioje Lietuvos teritorijoje pavieniuose pilkapiuose dažnai laidoti žirgai, sudeginti ar nedeginti; jie pakasti su visa apranga (Ūdidžiulių, Kapitoniškių ir Rusių Rago pilkapynai). Obelių kapinyne rasta kapų vandenyje (laidojimas vandenyje). Nuo 14 a. pabaigos mirusieji laidoti vėl nedeginti, dažniausiai žemėje iškastoje duobėje, karstuose su įkapėmis. Įkapių dėjimo į kapus ir kitų senųjų ikikrikščioniškųjų laidojimo papročių lietuviai laikėsi ne vieną šimtmetį. Dar iki 18–19 a. mirusiesiems į kapus dėjo monetų, peilių, skiltuvų, kartais ir kitų daiktų. Kartais mirusysis laidotas specialiame rūsyje, pastato nišoje, ant jo kapo statomas antkapinis paminklas. Pagal lietuvių liaudies paprotį per laidotuves mirusiojo palaidojimo vietoje dažniausiai supilamas žemių kauburėlis, prie jo įbedamos eglaitės (žiemą) arba berželiai (vasarą), galvūgalyje (kartais kojūgalyje) – profiliuota lenta ar kryželis. Kapas apdedamas gėlėmis ir vainikais. Kai kuriose vietose (daugiausia Rytų Lietuvoje) prie kapo būdavo sodinamas medis (kai kada keli medžiai ar vaiskrūmis). Kapas buvo aptveriamas medine tvorele; nuo 19 a. ant turtingųjų kapo kai kada buvo uždedama akmeninė plokštė su įrašu, kapas aptveriamas metaline tvorele. Iki 20 a. pradžios ant kapo užaugusi augalija nebuvo liečiama; buvo manoma, kad raunant ar skinant augalus įžeidžiamas mirusysis. Po I pasaulinio karo ant kapų imta dėti medinius arba betoninius antkapius; kapas apsodinamas gėlėmis, dekoratyviniais krūmais. Dabartinėse miestų kapinėse palaidojimo vieta kartais būna lygi; apsodinama gėlėmis, dalis jos apdedama skaldytais akmenimis ar cementinėmis plokštėmis. Kapai tvarkomi ir puošiami dažniausiai spalio pabaigoje, gegužės pirmojoje pusėje.
