Kapas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Naujas puslapis: {{inuse}} kãpas, mirusiojo palaidojimo vieta. Dažniausiai kapas – toje vietoje, kur palaidotas mirusysis, supiltas žemių kauburėlis (apsodintas gėlėmis ar dekoratyviniai... |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1:
{{inuse}}
kãpas, mirusiojo palaidojimo vieta. Dažniausiai kapas – toje vietoje, kur palaidotas mirusysis, supiltas žemių kauburėlis (apsodintas gėlėmis ar dekoratyviniais augalais) ar vieta, apsodinta veja. Palaidoto mirusiojo galvūgalyje statomas kryžius, paminklinė lenta arba antkapinis paminklas. Kapai būna įrengiami ir kriptose (juose laidojami popiežiai, kunigai), jiems statomi statiniai (mauzoliejus, koplyčia). Būna individualūs arba šeimos kapai. Mirusieji laidojami nedeginti karstuose ir sudeginti (kremacija) urnose. Yra simbolinių kapų.
Ankstyviausi kapai žinomi iš paleolito; mirusiųjų kapai dažniausiai buvo įrengiami urvuose. Mezolite pradėta laidoti kapinynuose (kapinynai). Rytų Europoje, Dniepro-Doneco kultūros
regione, 5500–5000 pr. Kr. plito grupiniai (1–10 mirusiųjų laidoti aukštielninki ovaliose arba stačiakampėse duobėse, keliais sluoksniais, apiberti ochra, su įkapėmis), 4500–4000 pr. Kr. ėmė plisti pavieniai kapai. Šiaurės ir Vidurio Europoje 4000–3000 pr. Kr. laidota pilkapiuose (ilgieji pilkapiai). Keičiantis laidojimo tradicijai, mirusiuosius imta laidoti iš didelių akmens luitų statytuose antžeminiuose statiniuose: 5–3 tūkstantmetyje pr. Kr. dabartinėje Prancūzijos teritorijoje ir Pirėnų pusiasalyje laidota megalitiniuose kapuose (megalitinių kapų kultūra), 4 tūkstantemečio pr. Kr. 2 pusėje Olandijoje, Vokietijoje ir Pietų Skandinavijoje atsirado dolmenų, kurie vėliau išplito visoje Europoje (jų randama ir Afrikoje bei Azijoje), ~3200 pr. Kr. ėmė plisti koridoriniai (Švedijoje Rossbergo koridoriniame kape aptikta 17 kamerų) pakai ir kapai su kiemeliu (virš kapo supilta trikampė ar trapecinė akmenų piramidė, prie jos įėjimo įrengtas kiemas; Airijoje išliko ~300 paminklų); mirusieji laidoti sudeginti ir nedeginti su įkapėmis.). 3 tūkstantmetyje pr. Kr. mirusiuosius imta laidoti pilkapiuose. Ant kapų, įrengtų negiliose duobėse, buvo statomas medinis ar akmeninis pomirtinis namelis, užpilamas žemėmis ir apkraunamas akmenimis; bronzos amžiuje paplitus mirusiųjų deginimo papročiui, jų pelenai buvo supilami į urnas.
Senovės Egipte mirusieji laidoti mastabose, 3 tūkstantmečio pr. Kr. faraonai laidoti piramidėse (piramidė). Į kapą mirusiajam buvo dedamos įkapės, nes tikėta, kad žmonės gyvena ir po mirties.
Ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu mirusiuosius laidota dažniausiai uolose įrengtų požeminių kapinių (katakombos) nišose. Viduramžiais pradėta laidoti prie bažnyčių iškastose duobėse; šventoriuose imta kurti kapines.
LIETUVOJE ankstyviausių kapų rasta iš vėlyvojo neolito (3 tūkstantmečio pr. Kr. pabaiga–2 tūkstantmečio pr. Kr. vidurys); mirusieji laidoti po vieną aukštielninki, suriesti ir paguldyti ant šono su įkapėmis (rasta akmeninių kirvelių, puodų šukių). Nuo bronzos amžiaus vidurio (2 tūkstantmečio pr. Kr. pabaiga) imta laidoti sudegintus mirusiuosius pilkapiuose (pilkapis); laidota pilkapio viduryje sukrautuose akmenų statiniuose, kartais palaikai buvo supilami į urnas(Ėgliškių pilkapynas, Kurmaičių pilkapynas). Daugiau kapų randama iš ankstyvojo geležies amžiaus; pastebima, kad įvairios gentys mirusiuosius laidojo pagal savo papročius. Lietuvos pajūryje 1–7 a. mirusieji laidoti nedeginti skobtiniuose karstuose (kapo duobė buvo apdėta akmenų vainiku, kuris dažnai jungėsi su gretimų kapų akmenų vainikais), 8–10 a. mirusiuosius imta ir deginti; iš pradžių sudegintų mirusiųjų pelenai dar buvo pilami į karstus. Lietuvos vidurinėje dalyje mirusieji laidoti duobėse, kartais mirusiojo galvūgalyje ar kojūgalyje poromis dėta po 4 ar 6 akmenis; aptikta 4 a. dvigubų kapų – viename kape palaidoti 2 mirusieji (Veršvų ir Upytės kapinynai). Apie 6 a. greta sudeginto vyro (kario) palaikų laidotas nedegintas žirgas (kai kada vienoje duobėje su mirusiuoju); 10–14 a. žirgai (žirgų kapai) laidoti visoje Lietuvoje. Lietuvos šiaurinėje dalyje ir iš dalies Žemaitijoje iki 13 a. mirusieji buvo laidojami nedeginti pilkapiuose (Ūberčiūnų, Raginėnų ir Papelkių pilkapynai); rytinėje dalyje iki 5 a. mirusiuosius laidodavo nedegintus (Miežionių pilkapynas), o nuo 6 a. jie laidojami pilkapiuose sudeginti (Karmazinų pilkapynas, Pamusio pilkapynas). 1 tūkstantmečio pabaigoje–2 tūkstantmečio pradžioje šioje Lietuvos teritorijoje pavieniuose pilkapiuose dažnai laidoti žirgai, sudeginti ar nedeginti; jie pakasti su visa apranga (Ūdidžiulių, Kapitoniškių ir Rusių Rago pilkapynai). Obelių kapinyne rasta kapų vandenyje (laidojimas vandenyje). Nuo 14 a. pabaigos mirusieji laidoti vėl nedeginti, dažniausiai žemėje iškastoje duobėje, karstuose su įkapėmis. Įkapių dėjimo į kapus ir kitų senųjų ikikrikščioniškųjų laidojimo papročių lietuviai laikėsi ne vieną šimtmetį. Dar iki 18–19 a. mirusiesiems į kapus dėjo monetų, peilių, skiltuvų, kartais ir kitų daiktų. Kartais mirusysis laidotas specialiame rūsyje, pastato nišoje, ant jo kapo statomas antkapinis paminklas. Pagal lietuvių liaudies paprotį per laidotuves mirusiojo palaidojimo vietoje dažniausiai supilamas žemių kauburėlis, prie jo įbedamos eglaitės (žiemą) arba berželiai (vasarą), galvūgalyje (kartais kojūgalyje) – profiliuota lenta ar kryželis. Kapas apdedamas gėlėmis ir vainikais. Kai kuriose vietose (daugiausia Rytų Lietuvoje) prie kapo būdavo sodinamas medis (kai kada keli medžiai ar vaiskrūmis). Kapas buvo aptveriamas medine tvorele; nuo 19 a. ant turtingųjų kapo kai kada buvo uždedama akmeninė plokštė su įrašu, kapas aptveriamas metaline tvorele. Iki 20 a. pradžios ant kapo užaugusi augalija nebuvo liečiama; buvo manoma, kad raunant ar skinant augalus įžeidžiamas mirusysis. Po I pasaulinio karo ant kapų imta dėti medinius arba betoninius antkapius; kapas apsodinamas gėlėmis, dekoratyviniais krūmais. Dabartinėse miestų kapinėse palaidojimo vieta kartais būna lygi; apsodinama gėlėmis, dalis jos apdedama skaldytais akmenimis ar cementinėmis plokštėmis. Kapai tvarkomi ir puošiami dažniausiai spalio pabaigoje, gegužės pirmojoje pusėje.▼
▲) laidoti visoje Lietuvoje. Lietuvos šiaurinėje dalyje ir iš dalies Žemaitijoje iki 13 a. mirusieji buvo laidojami nedeginti pilkapiuose (Ūberčiūnų, Raginėnų ir Papelkių pilkapynai); rytinėje dalyje iki 5 a. mirusiuosius laidodavo nedegintus (Miežionių pilkapynas), o nuo 6 a. jie laidojami pilkapiuose sudeginti (Karmazinų pilkapynas, Pamusio pilkapynas). 1 tūkstantmečio pabaigoje–2 tūkstantmečio pradžioje šioje Lietuvos teritorijoje pavieniuose pilkapiuose dažnai laidoti žirgai, sudeginti ar nedeginti; jie pakasti su visa apranga (Ūdidžiulių, Kapitoniškių ir Rusių Rago pilkapynai). Obelių kapinyne rasta kapų vandenyje (laidojimas vandenyje). Nuo 14 a. pabaigos mirusieji laidoti vėl nedeginti, dažniausiai žemėje iškastoje duobėje, karstuose su įkapėmis. Įkapių dėjimo į kapus ir kitų senųjų ikikrikščioniškųjų laidojimo papročių lietuviai laikėsi ne vieną šimtmetį. Dar iki 18–19 a. mirusiesiems į kapus dėjo monetų, peilių, skiltuvų, kartais ir kitų daiktų. Kartais mirusysis laidotas specialiame rūsyje, pastato nišoje, ant jo kapo statomas antkapinis paminklas. Pagal lietuvių liaudies paprotį per laidotuves mirusiojo palaidojimo vietoje dažniausiai supilamas žemių kauburėlis, prie jo įbedamos eglaitės (žiemą) arba berželiai (vasarą), galvūgalyje (kartais kojūgalyje) – profiliuota lenta ar kryželis. Kapas apdedamas gėlėmis ir vainikais. Kai kuriose vietose (daugiausia Rytų Lietuvoje) prie kapo būdavo sodinamas medis (kai kada keli medžiai ar vaiskrūmis). Kapas buvo aptveriamas medine tvorele; nuo 19 a. ant turtingųjų kapo kai kada buvo uždedama akmeninė plokštė su įrašu, kapas aptveriamas metaline tvorele. Iki 20 a. pradžios ant kapo užaugusi augalija nebuvo liečiama; buvo manoma, kad raunant ar skinant augalus įžeidžiamas mirusysis. Po I pasaulinio karo ant kapų imta dėti medinius arba betoninius antkapius; kapas apsodinamas gėlėmis, dekoratyviniais krūmais. Dabartinėse miestų kapinėse palaidojimo vieta kartais būna lygi; apsodinama gėlėmis, dalis jos apdedama skaldytais akmenimis ar cementinėmis plokštėmis. Kapai tvarkomi ir puošiami dažniausiai spalio pabaigoje, gegužės pirmojoje pusėje.
| |||