Žargonas: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

Lietuvių kalba nėra vienalytė, ji yra tiek teritoriškai, tiek socialiai funkciškai susiskaidžiusi – šalia [[Bendrinė kalba|bendrinės]] (sakytinės ir rašytinės) kalbos sistemos egzistuoja ir kiti lietuvių kalbos posistemiai ar atmainos: bendrinė šnekamoji kalba, daugiau ar mažiau gryni socialiniai ir teritoriniai dialektai, pusiau tarminė ar interdialektiška kalba, buitinė prastakalbė ir kt. Visi jie skiriasi nuo bendrinės kalbos varianto tam tikromis ypatybėmis, o ryškiausią priešpriešą sudaro bendrinė kalba ir dialektai. [[Dialektas]] – tai socialinė ar teritorinė kalbos atmaina (variantas), vartojamas daugiau ar mažiau ribotos grupės (visuomenės dalies) žmonių ir besiskiriantis nuo bendrinės kalbos standarto fonetinėmis, gramatinėmis, leksinėmis ir kt. ypatybėmis. Socialiniai dialektai yra kalbos atmainos, kurios vartojamos tam tikrų socialinių bendruomenių ar grupių. Žargonas, kaip socialinio dialekto rūšis, yra jau platesnis ir sudėtingesnis reiškinys, nes nelengva apibūdinti, kokios sociumo dalies žargoniniai reiškiniai neapima ar yra visai nebūdingi.<ref>Robertas Kudirka, Lietuvių kalbos žargono ir nenorminės leksikos žodynas, Kaunas: Technologija, 2012, p. 3.</ref> Žargonas yra kalba kokios nors socialinės grupės, vienijamos bendrų interesų ir srities (pvz., kareivių, breiko šokėjų, žvejų ir kt.). Didžiajai daliai žargoninės leksikos būdinga gana savitos fonetinės, morfologinės, darybinės, semantinės ir stilistinės ypatybės. Kuo labiau ta socialinė grupė atsiribojusi, tuo jų kalba žargoniškesnė, autonomiškesnė – šis požymis labai akivaizdus, pvz., kalėjimo žargone.<ref>Robertas Kudirka, Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodynas, Kaunas: Kitos knygos, 2014, p. 5-6.</ref> Nuo [[Tarmė|tarmės]] (teritorinio dialekto) žargonas, kaip socialinis dialektas, skiriasi visų pirma tuo, kad yra būdingas socialiniu požiūriu atskirai žmonių grupei, pvz., jūreiviams, programuotojams, statybininkams, kaliniams, medikams ir t. t. Skirtingai nuo bendrinės kalbos, žargonas nėra norminamas, bet žargoninę kalbą galima analizuoti ir aprašyti pagal [[gramatika|gramatikos]] ([[fonetika|fonetikos]], [[morfologija|morfologijos]], darybos) taisykles, būdingas vienai ar kitai kalbai.Specifiniais atvejais žargonas padeda efektyviau bendrauti tam tikra (pvz., kompiuterių ar medicinos) tema, gali turėti daug tikslesnius reikšmių apibrėžimus, apimti didesnį vienos ar kitos srities sąvokų spektrą. Kai kada žargonas nepamainomas profesinėje ar mokslinėje veikloje, tačiau žargono poveikis bendrinei kalbai laikytinas neigiamu, visų pirma dėl didelio kiekio svetimybių, funkcinių stilių painiojimo ir pan.