Saulės sistema: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
+ skyrelis |
|||
Eilutė 91:
Pagal Ptolemėjo geocentrinį modelį, visos planetos ir Saulė sukasi apskritimais − epiciklais, kurių centrai sukasi apie apskritimo − deferento, centrą. Žemė nėra deferento centre, o šiek tiek šone. Ši sistema buvo per paprasta paaiškinti kūnų judėjimą, todėl Ptolemėjas į ją įvedė įvairių modifikacijų: jis teige, kad Mėnulio epiciklo centras yra Žemė, ir įvedė ekvantą − tašką, kurio atžvilgiu planetų [[judesio kiekio momentas]] atrodė esantis pastovus. Ekvantas buvo nutolęs nuo deferento centro tiek pat, kiek ir Žemė. Šia sistema Ptolemėjas teisingai numatė visų dangaus kūnų pozicijas, išskyrus Mėnulio ir Merkurijaus. Tikėdamas, kad nėra tarpų tarp planetų epiciklų, Ptolemėjas įvertino Saulės sistemos dydį esant 20 000 kartų didesniu nei Žemės skersmuo, kas atitiktų 120 mln. km. Tai žymiai per mažas įvertinimas, bet kartu − pirmas, parodęs, kokia didelė Saulės sistema gali būti.
Ptolemėjaus modelis buvo dominuojantis daugiau nei 1000 metų. Sirijoje dirbęs [[Ibn al Šatiras]] (1304−1375) modifikavo Ptolemėjaus epiciklus ir panaikino ekvantą, tačiau paliko Žemę centre. Lenkų astronomo [[Mikalojus Kopernikas|Mikalojaus Koperniko]] (1473−1543) heliocentrinė sistema buvo publikuota 1543 m. Pagal ją, visatos centre yra Saulė, o kitos planetos sukasi apie ją apskritimais, Mėnulis sukasi apie Žemę, o Žemė sukasi apie savo ašį. Ši koncepcija prieštaravo tuo metu Europoje įsigalėjusiam aristoteliškam požiūriui apie nesisukančią Žemę. 1577 m. danas [[Tichas Brahė]] (1564−1601) paneigė Aristotelio mintį, kad kometos priklauso Žemės atmosferai. 1588 m. jis įrodė, kad Aristotelio teiginys apie besisukančias krištolines sferas, ant kurių laikosi dangaus kūnai, yra
===XVII a. atradimai===
[[Johanesas Kepleris]] (1571−1630) vertino kūnų judėjimą fizikiniais dėsniais. Pagal jį, Saulė veikia planetas jėga ir jei ji pranyktų, tuomet planetos nustotų judėti. J. Kepleris aiškino, kad dėl atstumo jėga mažėja, todėl planetos turėtų judėti skirtingais periodais. J. Kepleris keliavo pas T. Brahe susipažinti su jo stebėjimais, skaičiavo Marso orbitą. 1609 m. jis publikavo savo teoriją veikale ''Astronomia Nova''. Pagal ją, planetos sukasi aplink Saulę, tačiau Saulė nėra sukimosi centre, t. y. J. Kepleris grąžino ekvantą, prieš tai atmestą Koperniko, bet jis niekaip negalėjo privesti Marso orbitos prie apskritimo, ar kad ir suploto apskritimo, net ir su ekvantu. Jis pabandė pritaikyti [[elipsė]]s formą ir ji atitiko Marso orbitą. Pagal J. Keplerį, planetų apskritiminį judėjimą sukūrė aplink savo ašį besisukančios Saulės iššaukti sūkuriai, o orbitas į elipses iškreipė Saulės magnetinės jėgos. iš pradžių J. Kepleris teigė, kad tik Marsas sukasi elipse, bet 1618−1621 m. publikuotame ''Epitome'' jis paskelbė, kad taip sukasi visos planetos, Mėnulis, o taip pat ir Jupiterio palydovai. Kūnų judėjimui paaiškinti jis išvedė tai, kas žinoma [[Keplerio dėsniai|trečiojo Keplerio dėsnio]] pavadinimu − planetų [[žvaigždinis periodas|periodų]] kvadratai proprcingi jų vidutinių atstumų nuo Saulės kūbams.
| |||