Saulės sistema: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas 24.15.94.211 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Homo ergaster keitimas) Žyma: Atmesti |
+ skyrelis |
||
Eilutė 83:
== Saulės sistemos ribos ==
Saulės sistemą gaubia nedidelės energijos, [[elektros krūvis|elektros krūvį]] turinčių [[elementarioji dalelė|elementariųjų dalelių]] debesis, sukuriamas [[Saulės vėjas|Saulės vėjo]] ([[heliosfera]]). Ribos, ties kuriomis šio vėjo spaudimas susilygina su tarpžvaigždinių dalelių sukuriamu spaudimu (vadinamoji [[heliopauzė]]), laikomos galutinėmis Saulės sistemos ribomis. Jas yra eksperimentiškai nustatę [[Voyager 1]] (85 [[Astronominis vienetas|astronominiai vienetai]]) ir [[Voyager 2]] (76 astronominiai vienetai) automatiniai laivai. Skirtingi atstumai rodo, jog debesies forma nėra taisyklinga. Manoma, jog ją formuoja Saulės judėjimas aplink [[Galaktikos centras|Galaktikos centrą]] – Saulės judėjimo kryptimi heliosfera yra suspaudžiama.
== Saulės sistemos tyrimai ir atradimai ==
===Nuo senovės iki XVII a.===
Nuo senovės žmonėms buvo žinomi plika akimi matomi dangaus kūnai: Saulė, Mėnulis ir penkios planetos (Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas). Pirmieji nusakyti Saulės sistemos kūnų judėjimą matematiniais skaičiavimais I tūkst. pr. m. e. bandė [[Babilonija|babiloniečiai]]. Tai babiloniečių žyniams buvo reikalinga dėl religinių priežasčių ir II a. pr. m. e. jie pasiekė gana tikslaus numatymo: jų paskaičiuota [[žvaigždiniai metai|žvaigždinių metų]] trukmė skyrėsi tik 6 minutėmis nuo tikrosios vertės, [[Jupiteris (planeta)|Jupiterio]] [[žvaigždiniai metai]] ir [[sinodinis periodas]] paskaičiuoti 0,01 % nukrypimu nuo tikrųjų verčių. [[Pitagoras|Pitagoro]] (apie 550−500 m. pr. m. e.) mokiniai, manoma, pirmieji pradėjo tikėti [[Žemė|Žemę]] esant [[sfera]] ir kad planetos sukasi atskiromis orbitomis, pasvirusiomis į [[dangaus pusiaujas|dangaus pusiaują]]. Pitagoriečiai tikėjo, kad Žemė nesisuka ir yra apsupta skirtingais greičiais besisukančių krištolinių sferų, ant kurių laikosi [[Saulė]], [[Mėnulis]] ir kitos planetos. [[Hiketas Sirakūzietios]] (V a. pr. m. e.) pirmasis iškėlė mintį, kad Žemė sukasi aplink savo ašį ir yra visatos centre. [[Heraklidas Pontietis]] (IV a. pr. m. e.) iškėlė mintį, kad Merkurijus ir Venera sukasi aplink Saulę, kuri savo ruožtu sukasi aplink Žemę. [[Aristarchas]] (III a. pr. m. e.) pasiūlė heliocentrinį modelį, pagal kurį Saulė yra visatos centre, o planetos sukasi aplink ją tuo eiliškumu, kuris žinomas dabar. [[Aristarchas]] pirmasis apytiksliai teisingai įvertino atstumą tarp Žemės ir Mėnulio, nors vertindamas Žemės−Saulės atstumą labai suklydo.
[[Platonas]] (apie 427−347 m. pr. m. e.) buvo labai įtakingas filosofas, tačiau jo palaikytas geocentrinis modelis buvo klaidingas. Platono teigimu, dangaus kūnai turi būti apvalūs ir suktis apvaliomis orbitomis, bet tai kilo iš idealistinio jo tikėjimo apie [[apskritimas|apskritimo]] formos tobulumą. Platono mokinys [[Aristotelis]] (384−322 m. pr. m. e.) pasiūlė labai sudėtingą geocentrinę visatos teoriją, kuriai pagrįsti reikėjo 56 sferų. Jo daugelis numatymų nepasitvirtino ir, nepaisant filosofo autoriteto, šios teorijos buvo atmestos. [[Hiparchas]] (apie 185−120 m. pr. m. e.) pirmasis apskaičiavo lygiadienių [[precesija (astronomija)|precesiją]] ir pabandė paaiškinti, kodėl Saulės greitis eliptikoje nėra vienodas. Anot jo, tai įmanoma, jei [[Žemė]] nėra Saulės orbitos centre. Hiparchas bandė paskaičiuoti, kiek Žemė yra nutolusi nuo centro, tačiau labai suklydo. Matematikas [[Apolonijas Pergietis]] (apie 265−190 m. pr. m. e.) tikriausiai pirmasis išnagrinėjo [[epiciklas|epiciklinio]] judėjimo sąvybes, kuo pasinaudojo vėliau gyvenęs [[Ptolemėjas]] (apie 100−170 m. e. m.).
Pagal Ptolemėjo geocentrinį modelį, visos planetos ir Saulė sukasi apskritimais − epiciklais, kurių centrai sukasi apie apskritimo − deferento, centrą. Žemė nėra deferento centre, o šiek tiek šone. Ši sistema buvo per paprasta paaiškinti kūnų judėjimą, todėl Ptolemėjas į ją įvedė įvairių modifikacijų: jis teige, kad Mėnulio epiciklo centras yra Žemė, ir įvedė ekvantą − tašką, kurio atžvilgiu planetų [[judesio kiekio momentas]] atrodė esantis pastovus. Ekvantas buvo nutolęs nuo deferento centro tiek pat, kiek ir Žemė. Šia sistema Ptolemėjas teisingai numatė visų dangaus kūnų pozicijas, išskyrus Mėnulio ir Merkurijaus. Tikėdamas, kad nėra tarpų tarp planetų epiciklų, Ptolemėjas įvertino Saulės sistemos dydį esant 20 000 kartų didesniu nei Žemės skersmuo, kas atitiktų 120 mln. km. Tai žymiai per mažas įvertinimas, bet kartu − pirmas, parodęs, kokia didelė Saulės sistema gali būti.
Ptolemėjaus modelis buvo dominuojantis daugiau nei 1000 metų. Sirijoje dirbęs [[Ibn al Šatiras]] (1304−1375) modifikavo Ptolemėjaus epiciklus ir panaikino ekvantą, tačiau paliko Žemę centre. Lenkų astronomo [[Mikalojus Kopernikas|Mikalojaus Koperniko]] (1473−1543) heliocentrinė sistema buvo publikuota 1543 m. Pagal ją, visatos centre yra Saulė, o kitos planetos sukasi apie ją apskritimais, Mėnulis sukasi apie Žemę, o Žemė sukasi apie savo ašį. Ši koncepcija prieštaravo tuo metu Europoje įsigalėjusiam aristoteliškam požiūriui apie nesisukančią Žemę. 1577 m. danas [[Tichas Brahė]] (1564−1601) paneigė Aristotelio mintį, kad kometos priklauso Žemės atmosferai. 1588 m. jis įrodė, kad Aristotelio teiginys apie besisukančias krištolines sferas, ant kurių laikosi dangaus kūnai, yra klaidinga, nes tokiu atveju, sfera, kuri tariamai neša Marsą, susidurtų su ta, kuri nešą Saulę (apie Žemę), ko negali būti. Pagal T. Brahės modelį, planetos sukasi apie Saulę, o Saulė apie Žemę.
===XVII a. atradimai===
[[Johanesas Kepleris]] (1571−1630) vertino kūnų judėjimą fizikiniais dėsniais. Pagal jį, Saulė veikia planetas jėga ir jei ji pranyktų, tuomet planetos nustotų judėti. J. Kepleris aiškino, kad dėl atstumo jėga mažėja, todėl planetos turėtų judėti skirtingais periodais. J. Kepleris keliavo pas T. Brahe susipažinti su jo stebėjimais, skaičiavo Marso orbitą. 1609 m. jis publikavo savo teoriją veikale ''Astronomia Nova''. Pagal ją, planetos sukasi aplink Saulę, tačiau Saulė nėra sukimosi centre, t. y. J. Kepleris grąžino ekvantą, prieš tai atmestą Koperniko, bet jis niekaip negalėjo privesti Marso orbitos prie apskritimo, ar kad ir suploto apskritimo, net ir su ekvantu. Jis pabandė pritaikyti [[elipsė]]s formą ir ji atitiko Marso orbitą. Pagal J. Keplerį, planetų apskritiminį judėjimą sukūrė aplink savo ašį besisukančios Saulės iššaukti sūkuriai, o orbitas į elipses iškreipė Saulės magnetinės jėgos. iš pradžių J. Kepleris teigė, kad tik Marsas sukasi elipse, bet 1618−1621 m. publikuotame ''Epitome'' jis paskelbė, kad taip sukasi visos planetos, Mėnulis, o taip pat ir Jupiterio palydovai. Kūnų judėjimui paaiškinti jis išvedė tai, kas žinoma [[Keplerio dėsniai|trečiojo Keplerio dėsnio]] pavadinimu − planetų [[žvaigždinis periodas|periodų]] kvadratai proprcingi jų vidutinių atstumų nuo Saulės kūbams.
[[Galilėjas Galilėjus]] (1564−1642) 1609 m. sukonstravo pirmąjį [[teleskopas|teleskopą]]. Stebėdamas Mėnulį jis pastebėjo, kad [[terminatorius|terminatoriaus]] juosta slenka nelygiai ir iš to padarė išvadą, kad Mėnulyje yra kalnai ir slėniai, kas prieštaravo idealistiniam aristoteliškam rutulio modeliui. 1610 m. G. Galilėjus prie Jupiterio atrado 4 palydovus. 1610 m. pabaigoje jis pastebėjo Venerą turint fazes − tai buvo tikras įrodymas, kad Ptolemėjaus geocentrinis modelis yra klaidingas, o Koperniko heliocentrinis labiau tikėtinas. 1611 m. [[Johanas Fabricijus]] paskelbė, kad Saulės paviršiuje yra dėmės ir kad jos juda, kas buvo Saulės sukimosi apie savo ašį įrodymas − tai prieštaravo tikėjimui aristotelišku mokymu apie Saulės tobulą kūną. G. Galilėjus savo teorijoms ieškojo paramos katalikų bažnyčioje ir iš pradžių buvo vertintas palankiai, jį priėmė popiežius, tačiau po to iš G. Galilėjaus buvo pareikalauta vertinti šias teorijas tik kaip hipotezes, ką mokslininkas atsakė padaryti ir bandė ginčyti teologines tiesas. Jis 1633 m. buvo priverstas atsisakyti svao mokymo ir likusius 9 gyvenimo metus praleido namų arešte.
[[Thomas Harriot|Tomas Hariotas]] (1560−1621) pirmasis pastebėjo tai, kas vadinama Mėnulio ilgumos [[libracija]]. G. Galilėjus pastebėjo platumos libraciją ir, nors jis galvojo, kad Mėnulis turi atmosferą, tačiau teigė, kad jame labai mažai vandens ir nėra debesų. Su to meto teleskopais nebuvo įmanoma įžvelgti daug Mėnulio detalių, tačiau tuo metu pasirodė daug [[mėnlapis|mėnlapių]], iš kurių 1647 m. pilniausią publikavo [[Johanesas Hevelijus]]. Amžiaus viduryje buvo žinoma, kad Mėnulyje yra daug kraterių. [[Robertas Hukas]] imitavo jų atsiradimą mesdamas apvalius kūnus į molio masę, bet nepagalvojo apie tokius kūnus kosmose. Kitu eksperimentu jis teigė, kad krateriai susidarė susmukus ir išsproginėjus karštos lavos burbulams. 1656 m. [[Kristianas Heigensas]] paskelbė, kad atrado pirmąjį Saturno palydovą Titaną. Po to [[Giovanni Domenico Cassini|Dž. D. Kasinis]] atrado dar keturis: Lapetą (1671), Rėją (1672), Tetidę ir Dionę (abu 1684 m.). 1659 m. K. Heigensas paskelbė, kad anksčiau tariamai G. Galilėjaus pastebėti Saturno du palydovai iš tikro yra plonas žiedas apie planetą, šiek tiek pakrypęs į ekliptiką. 1675 m. Dž. Kasinis pastebėjo plyšį žiede, dabar vadinamą Kasinio plyšiu.
Tuo metu buvo vis dar palaikoma J. Keplerio mintis apie planetas judinančius sūkurius. Pavyzdžiui, [[Renė Dekartas]] teigė, kad tai „eterio“ sūkuriai. [[Izaokas Niutonas]] 1665 m. buvo išvedęs kūno judėjimo apskritimu dėsnį ir bandė jį pritaikyti planetų judėjimui, tačiau pirmieji skaičiavimai su Mėnulio judėjimu labai skyrėsi nuo realybės. [[Gravitacija]] tuo metu buvo žinoma, bet niekas negalvojo, kad ji galėtų veikti tolimu atstumu. 1684 m. I. Niutonas galutinai atmetė sūkurių idėją ir pradėjo dirbti ties [[Niutono gravitacijos dėsnis|visuotinės traukos]] teorija. Tam pasitarnavo 1680 m. stebėta kometa. Anksčiau buvo manoma, kad kometos skrieja tiesiai, o I. Niutonas 1686 m. įrodė, kad jų orbitos yra labai ištęstos [[elipsė]]s arba [[parabolė]]s. 1687 m. veikale ''Principia'' I. Niutonas paskelbė visuotinės gravitacijos teoriją, pagal kurią visi dangaus kūnai veikia vienas kitą. 1672 m. jau buvo žinomas pusiaujinis Žemės išgaubtumas. Paėmęs teoretinį Žemės susiplojimo laipsnį ir įvertinęs Mėnulio ir Saulės poveikį I. Niutonas paskaičiavo, kad Žemės ašies [[precesija (astronomija)|precesija]] lygi 50<nowiki>''</nowiki> (iš tikro 50,3<nowiki>''</nowiki>).
== Nuorodos ==
| |||