|
== Biografija ==
J.Kilęs Bretkūnoiš motinavokiečio buvoar laisvoji prūsė, tėvas - Frydlando miestietissuvokietėjusio [[Valtenas BretkėPrūsai|prūso]], suvokietėjęs prūsas. Bretkūno biografo vokiečių baltisto ir slavisto Viktoro Falkenhano (Viktor Falkenhan) nuomone, gimtosios Bretkūno kalbos buvo prūsų ir vokiečių. Bet jis dar jaunystėje išmokęs ir lietuviškai, nes aplinkiniuose kaimuose gyventa lietuvių. Spėjama, kad jis baigė Frydlando mokyklą. Gal po to kurį laiką lavinosi, dirbdamas lietuviškos parapijos klebono pagalbininku, nes studijuoti pradėjo vėlokai – devyniolikosprūsės metųšeimos. Nuo [[1555]] m. studijavo [[Teologija|teologiją]] [[Karaliaučiaus universitetas|Karaliaučiaus]], nuo [[1557]] m. [[Vitenbergas|Vitenbergo]] universitete, čia klausė [[Pilypas Melanchtonas|Pilypo Melanchtono]] paskaitų.
Nuo [[1562]] m. liuteronų kunigas [[Labguva|Labguvoje]], kurioje pirmasis pradėjo sakyti pamokslus lietuviškai. Nuo [[1587]] m. kunigavo Karaliaučiuje, Šv. Mikalojaus bažnyčioje, lietuvių ir lenkų parapijoje. Mirė nuo [[maras|maro]].
== Kūryba ==
J. Bretkūnas priklauso antrajai lietuvių humanistų kartai, kuri atėjo po [[Martynas Mažvydas|Martyno Mažvydo]], [[Baltramiejus Vilentas|Baltramiejaus Vilento]] ir kt. Jis padėjo tvirtus pagrindus lietuvių nacionalinės literatūros raidai Mažojoje Lietuvoje.Nė vienas XVI a. lietuvių rašytojas nenuveikė tiek, kiek Bretkūnas. Deja, ne viską, ką jis parengė, jam pavyko išspausdinti. Didesnė pusė jo raštų – tai rankraščiai ir spėjami leidiniai.
Parengė ir [[1589]] m. išleido į vieną knygą sujungtus darbus: giesmyną „Giesmės duchaunos“, pirmąją lietuvišką [[maldaknygė|maldaknygę]] „Kolektos, arba Paspalitos maldos“ ir giesmynėlį su natomis „Kancionalas nekurių giesmių“. Juos rengdamas naudojosi Martyno Mažvydo raštais, giesmyne pateikė naujų giesmių vertimų iš vokiečių kalbos.
Jono Bretkūno „Giesmės duchaunos“ ir kiti su Mažvydu susiję darbai. [[1589 m.|1589 m]]. Karaliaučiuje išėjo Bretkūno parengtas rinkinys, kurį sudaro giesmynas [[Giesmės duchaunos]] [dvasinės], giesmių rinkinėlis Kancionalas nekurių giesmių, Kolektos, arba Paspalitos, maldos ir Mažvydo Parafrazis. Kolektos, arba Paspalitos, maldos – pirmoji lietuviška [[Maldaknygė|maldaknygė.]] Maldos imtos iš [[Martynas Mažvydas|Mažvydo]] giesmyno, paredaguotos ir papildytos. Giesmės duchaunos yra antras lietuviškas giesmynas. XVI a. pabaigoje Mažvydo giesmynas jau nebepatenkino liuteronų. Jie siekė giesmių repertuarą išgryninti pagal savo naująją doktriną, kad neliktų katalikiškos tradicijos požymių. Ir rengdamas Giesmes duchaunas, ir Kancionalą, Bretkūnas giesmes ima iš Mažvydo darbų, kai ką įneša naujo, bet atsisako didelės dalies Mažvydo giesmių: katalikiškų mišių giesmių, daugelio Viduramžių himnų, originalių lenkų ir lietuvių giesmių. Šiuo atveju Bretkūnas pakluso griežtoms liuteronizmo nuostatoms. [[Mažvydo Parafrazis]]. Tai – vertimas iš vokiečių kalbos. Knygelė prijungta prie Bretkūno giesmyno. Šioje knygelėje rašoma, kaip reikia suprasti („permanyti“) Viešpaties maldos „Tėve mūsų“ kiekvieną teiginį, taip pat nurodoma, apie ką reikia galvoti, kaip giedoti ir melstis priimant Komuniją. Išlikęs tik vienas šio konvoliuto egzempliorius, saugomas Upsalos universiteto bibliotekoje Švedijoje.
=== Postilė ===
[[Vaizdas:Jonas Bretkunas.Postile.jpg|thumb|Bretkūno „Postilės“ viršelis]]
Reikšmingiausias spausdintas J. Bretkūno veikalas – beveik 1000 puslapių apimties originalių ir kompiliuotų pamokslų 2 dalių rinkinys „Postilė“ (''Postilla, tatai esti trumpas ir prastas išguldimas euangeliu'', [[1591]] m.). Tai pirmas spausdintas tokio žanro (pamokslų) lietuvių prozos leidinys, turėjęs didelę reikšmę lietuvių bendrinės kalbos raidai, rašytinio stiliaus formavimuisi. Jos [[dedikacija|dedikacijoje]] [[Prūsija|Prūsijos]] kunigaikščiui Georgui Friedrichui J. Bretkūnas apgailestavo dėl lietuviškų raštų stokos, kėlė Biblijos lietuvių kalba reikalingumą.
Postilėje nesunkiai galima apčiuopti lietuvių publicistikos ir visuomeninės-filosofinės minties užuomazgų. Bretkūnas tęsia Mažvydo pradėtą draugišką dialogą su lietuviais. Jo kalboje pasigirsta mums gerai žinomos donelaitiškos intonacijos, kreipiniai: „mums nabagėliams“, „mano miela Lietuva“, „mieli prieteliai“ ir panašiai. Lietuvos klebonas – kaip jis save pavadino – yra lojalus esamai santvarkai, rašo, kad valstietis turi „bijotisi ir klausyti“ savo bajoro, o miestietis – savo burmistro, bet kartais pakelia balsą prieš ponus, piktai pareikšdamas, kad prapuls tie, kurie „ubagą applėš, lup, jo prakaitą ir kraujį išsiurbia“. Postilėje pirmą kartą nuskamba tautinės vertės žadinimo motyvas.
Rašydamas Postilę Bretkūnas naudojosi ir kai kurių vokiečių autorių darbais, tačiau apskritai jo darbas yra pakankamai originalus. Tai leidžia kelti klausimą, kokią vietą Postilė užima lietuvių filosofinės minties istorijoje
Jos [[dedikacija|dedikacijoje]] [[Prūsija|Prūsijos]] kunigaikščiui Georgui Friedrichui J. Bretkūnas apgailestavo dėl lietuviškų raštų stokos, kėlė Biblijos lietuvių kalba reikalingumą.
=== Biblijos vertimas ===
* [http://www.lle.lt/search3.htm Lietuvių literatūros enciklopedija]
* [http://vaizdai.lnb.lt/asmen/asmen.htm Literatūra apie J. Bretkūną ir ikonografija M. Mažvydo bibliotekoje]
* Albinas Jovaišas. Apie Joną Bretkūną
[[Kategorija:Biblijos vertėjai|Bretkūnas, Jonas]]
|
