Plungės Lurdas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Paskutinio Plungės valdytojo [[Mykolas Oginskis|Mykolo Mikalojaus Oginskio]] žmona Marija Skuževska-Oginskienė [[1903]] m. iš [[Krokuva|Krokuvo]]s į Plungę pasikvietė Jėzaus Širdies seserų kongregacijos vienuolę Sofiją Zakževską, kuri vadovavo mergaičių prieglaudai. Plungėje ne kartą lankėsi ir širdiečių kongregacijos vadovė iš Prancūzijos Mari de Grand. Ji išreiškė norą Plungėje pastatydinti Lurdo grotą. Tam su parapijos kunigu buvo parinkta tinkama vieta prie Babrungo. Už M. Oginskienės dovanotus 5000 rublių kun. Vincentas Jarulaitis prie Babrungo nupirko 2 ha sklypą. [[1905]] m. S. Zakževska iš [[Paryžius|Paryžiaus]] atvežė Švč. Mergelės Marijos statulą. Ji 1905 m. [[spalio 30]] d. buvo pastatyta ant akmens šalia Babrungo. Tačiau ilgainiui Švč. M. Marijos niekas nelankė, neprašė jos jokių malonių. Aplinkiniai gyventojai netgi juokavo, kad Marijai reikėtų skėčio, nes ji stovinti per lietų lauke. Išgirdęs tokias kalbas, kun. V. Jarulaitis pradėjo galvoti apie grotos statybą. Grota turėjo atsverti nepagarbų žmonių požiūrį, pakeisti bendruomenės papročius. Žmonių auklėjimui turėjo pasitarnauti pamaldžios kunigaikštienės sumanytas Plungės Lurdas. [[1908]] m. minint 50 metų nuo Švč. M. Marijos apsireiškimo Prancûzijos [[Lurdas|Lurde]] jubiliejų, upės skardyje klebono V. Jarulaičio, vienuolių bei vietos gyventojų lėšomis buvo sumūryta grota.<ref name="Lurdas">[http://www.llt.lt/pdf/plunge/plunge-1_etn.pdf Veronika Lileikienė. Plungės Lurdas]</ref> Joje pastatyta skulptūra pašventinta tų metų [[rugsėjo 7]] d. Grotai lauko akmenis žmonės surinko iš Plungės apylinkės laukų. Tačiau prie grotos žmonių ateidavo mažai. Vienuolė M. de Grand patarė kun. V. Jarulaičiui virš grotos ant kalno pastatyti koplyčią. [[1909]]–[[1910]] m. kun. V. Jarulaitis virš Lurdo pastatė medinę gotikinę koplyčią, o M. de Grand jai padovanojo balto marmuro altorių. Koplyčioje kartais būdavo aukojamos šv. Mišios. Lurdo grotą ir koplyčią prižiūrėjo Jėzaus širdies seserų kongregacijos vienuolės. Maldai susirinkdavo ir kitų tikinčiųjų.

[[1937]]–[[1939]] m. Plungės kapucinų vienuoliai organizuodavo prie Lurdo ligonių kongresus su pamaldomis. Vi­sų Lie­tu­vos li­go­nių tiks­las bu­vo nu­vyk­ti į ren­gia­mą Ka­pu­ci­nų vie­nuo­ly­ne, Plun­gės Lur­de, li­go­nių tri­jų die­nų kon­gre­są.<ref>[http://www.pzinios.lt/Rubrikos/Kultura-paveldas/1938-metu-Ligoniu-kongresas-Plungeje Li­go­nių kon­gre­sas Plun­gė­je]</ref> Ligonių globos programa vykdavo vasaromis. Šiam tikslui sudarytame sekretoriate buvo užsiregistravę apie 10 000 ligonių..<ref name="Lurdas"/> Jiems kas mėnesį buvo siunčiami laiškai, „Ligonių apaštalavimo“ biuleteniai, taip pat ir populiarus mėnesinis žurnalas „[[Lurdas (žurnalas)|Lurdas]]“, platintas beveik 100 000 egzempliorių tiražu.<ref name="Lurdas">[http://www.llt.lt/pdf/plunge/plunge-1_etn.pdf Veronika Lileikienė. Plungės Lurdas]</ref> Plačiai skaitomas leidinys sudarė sąlygas tikintiesiems geriau pažinti Lurdo apsireiškimą, palaipsniui pripažinti Plungės grotą kaip prancūziškojo Lurdo [[filija|filiją]]. Visus sergančius, turinčius nuolatinių kūno ar dvasios skausmų, žurnalas ragino užsirašyti į „Ligonių apaštalavimą“. Skelbta mintis, kad kenčiančio ligonio siela nurims ir jis savo nelaimėje suras laimę.

[[1940]] m. lie­pos mėn. Plun­gė­je tu­rė­jo įvyk­ti nau­jas li­go­nių kon­gre­sas, bet 1940 m. [[birželio 15]] d. [[SSRS|So­vie­tų Są­jun­gai]] oku­pa­vus Lie­tu­vą, bu­vo už­draus­tos vi­sos re­li­gi­nės organizacijos, o tuo pačiu ir li­go­nių kon­gre­sai. Vienuolynas nacionalizuotas. [[1944]] m. pradžioje vokiečių kilmės kapucinai pasitraukė į tėvynę. Bažnyčia buvo uždaryta ir vėliau joje įrengta sporto salė, o dar vėliau – rajono švietimo skyriaus sandėlis. [[1982]] m. bažnyčia sudegė.

Krikšto sakramentas paprastai švečiamas bažnyčioje, tačiau užfiksuota, kad Plungėje buvo krikštijama ir prie Lurdo. Gali bûti, kad Plungėje krikšto sakramentas prie Lurdo grotos švęstas tik apie [[1991]] m., kai buvo krikštijami Plungės vaikų namų auklėtiniai.<ref name="Lurdas"/>