Francisco Solano López: Skirtumas tarp puslapio versijų

3 097 baitai pašalinti ,  prieš 3 metus
Atšauktas naudotojo 84.15.191.150 (Aptarimas) darytas keitimas 5280236
(Atšauktas naudotojo 84.15.191.150 (Aptarimas) darytas keitimas 5280236)
[[Vaizdas:Solano Lopez ak.jpg|thumb|200px|Francisco Solano López]]
'''Fransiskas Solanas Lopesas''' ({{pt|Francisco Solano López}}; [[1827]] m. [[liepos 24]] d. – [[1870]] m. [[kovo 1]] d.) – autoritarinis [[Paragvajus|Paragvajaus]] prezidentas, valdęs šalį [[1862]]–[[1870]] m. ;
 
Prezidento [[Carlos Antonio López]] sūnus. Francisco Solano López sukėlė [[Trigubo Aljanso karas|Trigubo Aljanso karą]], visiškai sužlugdžiusį valstybę.
Dėl garbės ir nacionalinio prestižo jis įvėlė savo šalį į karą su Brasilia, Argentina ir Urugvajumi ir beveik visiškai ją sugriovė. Puošeiva, masinis žudikas, apsėstas didybės manijos, manė galintis tapti Pietų Amerikos Napoleonu.
 
Solano Lopesas gimė netoli [[Asunsjonas|Asunsjono]], tuometinio Paragvajaus armijos vado šeimoje. 1853 m. buvo išsiųstas į Europą. Iš ten rūpinosi ginklų tiekimu Paragvajui. Paryžiuje sutiko [[Eliza Lynch]], kurią vėliau vedė. Grįžęs į Paragvajų 1855 m. Solano Lopesas tapo karo ministru. 1862 m. mirus tėvui, tapo viceprezidentu, o netrukus ir prezidentu. 1864 m. įsiterpė į [[Brazilija|Brazilijos]] ir [[Urugvajus|Urugvajaus]] konfliktą bei pradėjo kruviniausią karą Pietų Amerikos istorijoje. Nors karo pradžioje paragvajiečiai užėmė nemažai teritorijų, tačiau vėliau Aljanso pajėgos perėmė karo kontrolę ir po alinančio karo užėmė Paragvajų. Net akivaizdžiai pralaimėdamas Solano Lopesas nepasidavė ir dar metus priešinosi pasitraukęs į kalnus.
Jis buvo prezidento [[Carlos Antonio López]] sūnus, tirono, kuris valdė Paragvajų nuo 1844 m. iki mirties 1862 m., vyriausias sūnus. Lopesas jaunesnysis buvo rengiamas žengti tėvo pėdomis ir būdamas vos aštuoniolikos gavo brigados generolo laipsnį. Jis ėmė vis labiau pūstis ir elgtis vis absurdiškiau - mėgo būti vaizduojamas raitas ar vilkintis kariška uniforma su gausybe kaspinų ir pasižymėjimo ženklų, vešlia juoda barzda, puošiančia putlų veidą. Nuo pat jaunystės jis buvo didelis mergišius, trykštantis iškalba ir žavumu, tačiau jei jo pasiūlymai būdavo atmetami, jis griebdavosi prievartos.
 
[[1870]] m. [[kovo 1]] d. įvykusiame [[Sero Koros mūšis|Sero Koros mūšyje]] buvo nužudytas kai bandė pasprukti plaukdamas upe. Paskutiniai jo ištarti žodžiai buvo „Mirštu už savo tėvynę!“ (''Muero por mi patria'').
1853 m. jaunasis Lopesas nuvyko į Prancūziją vykdyti tėvo pavestos diplomatinės misijos. Paryžiuje jam susuko galvą imperatoriaus Napoleono III politinė pompastika, imperinės ceremonijos ir karinė bravūra. Jis studijavo Napoleono I žygius ir manė pats turįs stratego talentą. Paryžiuje jis susipažino ir su Eliza Lynch, gražuole aire. Kresnam, putliaveidžiam Lopesui aukšta, patrauklios figūros gražuolė ilgais raudonais plaukais, mėlynomis akimis ir porcelianine oda turbūt atrodė labai egzotiška. Jų romanas plėtojosi greitai ir, kai Lopesas turėjo grįžti į Paragvajų, Lynch buvo nėščia. Pametęs galvą Lopesas jai paliko pinigų atvykti pas jį į Pietų Ameriką. Vos atvykusi į Buenos Aires 1855 m. spalį Linch pagimdė pirmąjį iš judviejų penkių sūnų.
 
Paragvajuje iki šiol tebediskutuojama, ar Solano Lopesas buvo bebaimis karys, kuris kovojo iki galo, ar pamišėlis, pražudęs šalį.
1862 m. po tėvo mirties Lopesas paveldėjo valdžią, įkalino galimus varžovus ir, kaip ir derėjo tikėtis, buvo Paragvajaus kongreso išrinktas prezidentu. Gulėdamas mirties patale tėvas, kaip teigiama, įspėjo jį dėl užsienio agresijos pavojaus. Bet nors ir užaugęs labai arti Paragvajaus politikos centro, Lopesas, pasiryžęs tapti Pietų Amerikos Napoleonu III, nesuvokė trapios galios pusiausvyros regione. 1863 m., pabuvęs veldžioje metus, jis kvailai įvėlė Paragvajų į pilietinį karą, vykusį kaimyniniame Urugvajuje, kuriame turėjo interesų ir Brazilija, ir Argentina - galingiausios Pietų Amerikos valstybės.
 
Lopesas manėsi galėsiąs tarpininkauti šioms konfliktuojančioms valstybėms ir tapti galingiausiu Pietų Amerikos karo vadu. Taigi 1864 m. lapkritį jis paskelbė karą Brazilijai ir pasiuntė savo kariuomenę į jos teritoriją. Gruodį jis užėmė Mato Groso provinciją, garsėjančią vertingų deimantų kasyklomis, bet užuot įtvirtinęs savo poziciją, Lopesas pareikalavo teisės dislokuoti savo kariuomenę Argentinos provincijoje Korjentese, strategiškai svarbiame jo kampanijai prieš Braziliją. 1865 m. balandį, Argentinai atsisakius, Lopesas pradėjo pražūtingą invaziją į šią šalį.
 
1865 m. gegužės pirmąją Brazilija, Argentina ir Urugvajus atidėjo į šalį savo nesutarimus ir susivienijo prieš Paragvajų. 1865 m. neapgalvotai įsibrovęs į Urugvajų, Lopesas smarkiai išsklaidė pajėgas, ir 1866 m. gegužę prie Tujuti sąjungininkai visiškai sutriuškino jo kariuomenę. 1867 m. liepą Lopeso kariuomenė, persekiojama priešų, pasitraukė atgal į Paragvajų.
 
Kai karo su Trejeto sąjunga sėkmė apleido Paragvajų, Lopesas nukreipė įniršį į savo šalies piliečius. 1865 m. viduryje, įsitikinęs, kad jo paties šeima rezga prieš jį sąmokslą, Lopesas įsakė nužudyti brolius ir dieverį ir net liepė išplakti motiną ir seseris. Per vadinamąsias San Fernando žudynes Lopesas kankino ir žudė vyrus ir ištisas šeimas - tūkstančiais, - tarp jų ministers, teisėjus, aukštus valstybės tarnautojus ir net užsienio diplomatus. Visi buvo nužudyti be teismo, kaltinant dezertyravimu ar išdavyste.
 
Tai buvo desperacijos apimto žmogaus veiksmai. Artėjant priešams, Lopesas su savo menkais kariuomenės likučiais pasitraukė į Šiaurę prie Paragvajaus ir Brazilijos signos. Čia 1870 m. kovo 1 jį nušovė Brazilijos kariai, kai jis bandė pabėgti pabėgti plaukdamas per upę. Paskutiniai jo ištarti žodžiai buvo „Mirštu už savo tėvynę!“ (''Muero por mi patria''). Paragvajuje iki šiol tebediskutuojama, ar Solano Lopesas buvo bebaimis karys, kuris kovojo iki galo, ar pamišėlis, pražudęs šalį.
 
{{start box}}