Giuseppe Garibaldi: Skirtumas tarp puslapio versijų

4 242 pridėti baitai ,  prieš 4 metus
nėra keitimo aprašymo
SNo edit summary
No edit summary
Žymos: Vizualus redagavimas Žyma: Išmestos nuorodos
'''Džiuzepė Garibaldis''' ({{it|Giuseppe Garibaldi}}, [[1807]] m. [[liepos 4]] d. – [[1882]] m. [[liepos 2]] d.) – [[Prancūzija|Prancūzijoje]] gimęs [[Italija|Italijos]] karinis ir politinis lyderis, įžymus italų [[revoliucionierius]].
 
Laisvamanio nereguliariosios kariuomenės vado ir nepažabojamo tautų laisvintojo Garibaldi gyvenimas buvo beveik neįitikėtinas, kupinas mūšių ir nuotykių. Bet jo tikslas buvo toks pats herojiškas kaip ir žygdarbiai: išlaisvinti ilgai engtas skirtingas Italijos žemes iš korumpuotų tironų ir inertiškų imperijos grandinių. Šioje kovoje, vadinamoje ''Risorgimento'', Garibaldi vadovaujami Raudonmarškiniai triuškinamai nugalėjo Ispanijos Burbonų ir Austrijos Habsburgų dinastijas, kurios vis dar valdė didžiąją dalį Italijos.
Garibaldis atliko svarbų vaidmenį kovoje dėl Italijos susivienijimo ir išvadavimo. Dėl karinių veiksmų [[Europa|Europoje]] ir [[Pietų Amerika|Pietų Amerikoje]] buvo vadinamas „Dviejų pasaulių herojumi“.<ref>[http://www.ohiou.edu/~chastain/dh/gari.htm Garibaldi, Giuseppe (1807–1882)]</ref> Laikomas Italijos nacionaliniu didvyriu.
 
Garibaldi gimė Nicoje, kuri nuo 1814 iki 1860 m. buvo Italijos Pjemonto - Sardinijos karalystės dalis. Nenorėdamas mokytis kunigų seminarijoje pabėgo iš namų, bet paskui grįžo, kartu su tėvu ėmė verstis pakrančių prekyba ir vos pradėjęs trečiąją dešimtį tapo jūrų kapitonu. Įpusėjęs trečią dešimtį, paveiktas Mazzini'o nacionalinio respublikonizmo idėjų, prisidėjo prie Jaunosios Italijos judėjimo ir 1834 m. vadovavo rengiant antimonarchistinį sukilimą Genujoje. Atskleidus sąmokslą Garibaldi pabėgo ir susižavėjęs kitais išsivadavimo judėjimais išvyko į Pietų Ameriką. Ten kovojo už Pietų Rio Grandės sukilėlius, kurie bandė atsiskirti nuo Brazilijos ir įkurti nepriklausomą valstybę. Jo gyvenimas buvo kupinas sunkumų ir pavojų. Per vieną žygį sutiko kreolę Anną Marią Ribeiro de Silvą (Anitą), ir ši tapo jo mylimąja, o vėliau - trijų vaikų motina. Ji sekė paskui Garibaldi ir šiam tapus italų Legion, kovojančio už Urugvajų prieš Argentiną, vadu. Vadovaudamas šiems pirmiesiems Raudonmarškiniams jis pelnė sumanaus partizanų vado reputaciją.
== Biografija ==
Sulaukęs dvidešimties metų Garibaldis prisidėjo prie [[Karbonarai|karbonarų]], Italijos [[patriotas|patriotų]] revoliucionierių. Po nepavykusio [[sukilimas|sukilimo]] turėjo bėgti iš Italijos. Prisidėjo prie [[Urugvajus|Urugvajaus]] nepriklausomybės, vadovavo Italų legionui [[Urugvajaus pilietinis karas|Urugvajaus pilietiniame kare]], po to grįžo į Italiją vadovauti ''[[Risorgimento]]'' (Italijos suvienijimas) karuose.
 
1848 m., kai Europoje įsiliepsnojo revoliucija, Garibaldi sugrįžo į Italiją pasiūlyti savo paslaugų kovoje su Austrijos hegemonija. Atstumtas Pjemonte (ten jis vis dar buvo ieškomas žmogus), dalyvavo kovose už Romos respubliką, per kurias popiežius Pijus IX buvo priverstas bėgti iš miesto, ir nors turėjo labai mažai žmonių, organizavo drąsų, bet nesėkmingą pasipriešinimą Prancūzijos ir Neapolio pajėgoms, kurios 1849 m. atkūrė popiežiaus valdžią.
[[1870]] m. Garibaldis pats pasiūlė savo pagalbą Prancūzijos respublikai, kariaujančiai su [[Prūsija|Prūsijos]] kariuomene. Prancūzijos–Prūsijos kare [[1870]]–[[1871]] m. Garibaldis vadovavo korpusui.
 
Garibaldi ir keli tūkstančiai jo šalininkų atsitraukė per Centrinę Italiją, apeidami prancūzų ir austrų pajėgas, bet patyrė daug nuostolių - žuvo ir jo mylimoji Anita. Pats Garibaldi pasiekė Toskanos pakrantę ir penkerius metus tremtyje dirbo prekinių laivų kapitonu Niujorke ir Peru.
 
Pagaliau 1845 m. Garibaldi pavyko grįžti į tėvynę, į Pjemontą, kur su karaliumi Viktoru Emanueliu II ir jo galingu ministru pirmininku Cavouru suplanavo įkurti suvienytą Italijos karalystę (vietoj respublikos). Prancūzijos imperatorius Napoleonas III parėmė šį sumanymą. 1859 m. Garibaldi, paskirtas Pjemonto generolu majoru, vedė Alpių karius į kovą su Austrijos Habsburgais į Šiaurės Italiją ir užėmė Verezę ir Komą. Austrija atidavė Pjemontui Lombardiją.
 
1860 m. pradžioje Pjemontas užpykdė Garibaldi, grąžindamas Nicą ir Savojos regioną Prancūzijai mainais į Centrinės Italijos valstybių suvereniteto pripažinimą. Garibaldi žvilgsnis nukrypo į Pietus, į Abiejų Sicilijų karalystę, atsilikusią, nuskurdusią ir valdomą Burbonų. Turėdamas tik 1146 Raudonmarškinius ir nebyliai palaikomas Emanuelio II ir Cavouro, 1860 m. gegužę jis išsilaipino Sicilijoje, Marsaloje, ir netrukus užėmė Palermą. Privertė 20 000 Neapolio kareivių pasiduoti ir, pasiskelbęs diktatoriumi, įgijo didelį populiarumą. Tada persikėlė per Mesinos sąsiaurį, pergalingai įžengė į Neapolį ir privertė karalių Pranciškų II bėgti. Užkariautas teritorijas Garibaldi perdavė Viktorui Emanueliui, pripažindamas jį Italijos karaliumi. Jis beveik įgyvendino savą suvienytos Italijos viziją; už naujos karalystės ribų liko tik prancūzų ginama Popiežiaus sritis ir austrų valdoma Venecija.
 
Du Garibaldi žygiai užimti Popiežiaus sritį, kuriuos jis surengė 1862 ir 1867 m., tariamai vien savo jėgomis ir iniciatyva, baigėsi be rezultatų; per pirmąjį žygį jis buvo sužeistas Aspromontės mūšyje, kuriame, likimo ironijos valia, kovėsi su jo sustabdyti atsiųstais Viktoro Emanuelio kariais (o 1867 m. žygį karalius slaptai finansavo). Bet šiaurėje, vadovaudamas italų pajėgoms - sudariusioms sąjungą su Prūsija didesniame kare - mūšyje su austrais prie Bedzekos (1866 m. liepos 21), Garibaldi pasiekė daugiau. Po sudėtingų taikos derybų užgimstančiai Italijos karalystei byvo perleista Venecija.
 
Popiežiaus sritis, paskutinė Italijos dėlionės dalis, pagaliau pasidavė Italijos vyriausybės kariams 1871 m. rugsėjį, bet Garibaldi prie šios pergalės neprisidėjo. Paskutinį kartą į nuotykių kupiną žygį jis leidosi per 1870 - 1871 m. Pranūzijos - Prūsijos karą kovoti už prancūzus. Pasitraukęs į Kapreros salą, kurią nusipirko XIX a. šeštajame dešimtmetyje, jis gyveno takingai - dalyvavo politikoje, rašė atsiminimus ir romanus, bet visada buvo gyva legenda, ir kai jis mirė 1882 m. birželį, jo gedėjo visa Italija.
 
Mazzini turėjo filosofiją, Cavouras - strategiją, o Viktoras Emanuelis - karūną, bet būtent Garibaldi, narsus patriotas, sukūrė valstybę.
 
== Šaltiniai ==
Anoniminis naudotojas