Claude Debussy: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 45:
Beveik visa K. Debiusi kūryba yra programinė. Kompozitoriaus muzikai turėjo įtakos dailininkai impresionistai, poetai simbolistai, [[Vagneris|R. Vagneris]], [[Modestas Musorgskis|M. Musorgskio]] kūryba (su juo susipažino, dirbdamas dvare, Rusijoje).
Dar studijuodamas K. Debiusi ypač susidomėjo indonezietišku mušamųjų instrumentų orkestru gamelanu, todėl iš jo perėmė keletą muzikinių
Nepaisant prastokos kompozitorius reputacijos (kūrėjas nepaisydavo koncertų organizatorių įgeidžių, garsėjo kaip sunkaus charakterio žmogus ir užsispyrėlis), jo kūriniai XIX a. pabaigoje skambėjo vis dažniau. Geriausi šio laikotarpio kompozicijos buvo Styginių kvartetas g-moll (1893) ir simfoninis preliudas „Fauno popietė“ (1894). Anot prancūzų kompozitoriaus P. Boulezo, romantizmo epochos
1893 m. K. Debiusi pamatė belgų poeto [[Maurice Maeterlinck|Moriso Meterlinko]] dramą „Pelėjas ir Melisanda“ ir nuo tada mąstė parašyti operą pagal šį siužetą. 1902 m. Paryžiaus Komiškoji opera pastatė K. Debiusi penkių veiksmų operą „Pelėjas ir Melisanda“. Kompozitorius kūrinį vadino „lyrine drama“. Joje pasakojama viduramžių laikų dviejų įsimylėjėlių istorija. Ši kompozicija nuo pat pradžių buvo laikoma šedevru: vokalo ir instrumentinės muzikos, taip pat veiksmo ir muzikos vienovė tiesiog nepranokstama. „Pelėjas ir Melisanda“ tapo vienu svarbiausių naujojo muzikinio teatro pirmavaizdžių. Operos muzika subtili, tiksli ir paslaptinga, garsumas beveik niekada nepakyla aukščiau negu vidutiniškai garsios dinamikos. Orkestrinė muzika spalvingesnė nei bet kurios kitos operos ir net, ko gero, simfonijos.
| |||