Claude Debussy: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 45:
Beveik visa K. Debiusi kūryba yra programinė. Kompozitoriaus muzikai turėjo įtakos dailininkai impresionistai, poetai simbolistai, [[Vagneris|R. Vagneris]], [[Modestas Musorgskis|M. Musorgskio]] kūryba (su juo susipažino, dirbdamas dvare, Rusijoje).
Dar studijuodamas K. Debiusi ypač susidomėjo indonezietišku mušamųjų instrumentų orkestru gamelanu, todėl iš
Nepaisant prastokos kompozitorius reputacijos (kūrėjas nepaisydavo koncertų organizatorių įgeidžių, garsėjo kaip sunkaus charakterio žmogus ir užsispyrėlis), jo kūriniai XIX a. pabaigoje skambėjo vis dažniau. Geriausi šio laikotarpio kompozicijos buvo Styginių kvartetas g-moll (1893) ir simfoninis preliudas „Fauno popietė“ (1894). Anot prancūzų kompozitoriaus P. Boulezo, romantizmo epochos saulėlydį bei modernios muzikos pradžia siejama būtent su K. Debiusi „Fauno popietę“. Beje, tikrasis kūrinio pavadinimas buvo „Fauno popietės preliudas“, nes K. Debiusi ketino sukurti dar keletą dalių, tačiau to taip ir nepadarė.
1893 m. K. Debiusi pamatė belgų poeto [[Maurice Maeterlinck|Moriso Meterlinko]] dramą „Pelėjas ir Melisanda“ ir nuo tada mąstė parašyti operą pagal šį siužetą. 1902 m. Paryžiaus Komiškoji opera pastatė K. Debiusi penkių veiksmų operą „Pelėjas ir Melisanda“. Kompozitorius kūrinį vadino „lyrine drama“. Joje pasakojama viduramžių
Nuo 1902 m. K. Debiusi parašė daug fortepijoninių ciklų: „Estampai“ (1903), „Vaizdai“ (1905; 1907), „Vaikų kampelis“ (1908), Preliudai (1910; 1913), Etiudai (1916), „Šeši antikiniai epigrafai“ (1915). Fortepijoninė kompozitoriaus muzika labai įvairi, originalios formos, joje daug regimųjų ir girdimųjų įspūdžių, prancūziškos ir ispaniškos muzikos, egzotiškų kraštų motyvų. K. Debiusi atsisakė tradicinės fortepijono, kaip mechaninio instrumento, sampratos ir ieškojo naujų spalvinių galimybių. Fortepijoninis autoriaus stilius ne mažiau subtilus nei jo orkestrinė muzika: kūriniams būdinga skaidrumas ir erdvumas, iškalbingi apmirštantys garsai, ritminių impulsų nykimas ir skambesių susiliejimas į spalvų dermes, lengva ir įnoringa abareskos faktūra. Muzika nepaprastai plastiška, nuotaika kinta nuo paslaptingiausių kuždesių iki džiaugsmingiausio šėlsmo.
| |||