Rusijos imperijos istorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

XIX a. pradžioje ne kartą keitėsi Rusijos vakarinės sienos. Po paskutinio karo su Švedija ([[1808]]–[[1809]] m.) Rusija prisijungė Suomiją ir Alandų salas. Iš prijungtų teritorijų buvo sudaryta Suomijos didžioji kunigaikštystė, kuri Rusijos imperijoje turėjo autonomiją. Pagal 1812 m. Bukarešto taikos su Turkija sąlygas Rusija gavo Besarabiją – nemažą teritoriją, esančią tarp Dnestro ir Pruto upių. Pagaliau pagal [[1815]] m. [[Vienos kongresas|Vienos kongreso]] sąlygas Rusijai teko buvusios [[Varšuvos kunigaikštystė]]s teritorija – nemažai lenkų žemių, [[Varšuva]] ir Lietuvos [[užnemunė]]. Iš šitų teritorijų buvo sudaryta [[Lenkijos karalystė]], iki [[1831]] m. turėjusi savo konstituciją ir ribotą autonomiją. xde

6-jo dešimtmečio pradžioje Rusija toliau plėtė savo įtaką Krymo ir Juodosios jūros regionuose. 1853 m. ji užpuolė Turkiją ir įsivėlė į trejus metus trukusį konfliktą, žinomą kaip [[Krymo karas]]. Šiame kare Turkiją parėmė Vakarų Europos šalys ir Rusija patyrė pralaimėjimą, jos tolesnė ekspansija šiame regione buvo pristabdyta. Tuomet Rusijos imperija nukreipė žvilgsnį į Rytus – [[Ramusis vandenynas|Ramiojo vandenyno]] pakrantes. Čia [[1854]] m. Rytų [[Sibiras|Sibiro]] generalgubernatorius [[Nikolajus Muravjovas]] pradėjo derybas su Kinija dėl rytinės [[Amūras (upė)|Amūro]] dalies priklausomybės. Po kelerius metus trukusių derybų žymi dalis Amūro upės tapo Rusijos ir Kinija siena. 1858 m. čia atsikėlė pirmieji rusų kolonistai, Amūro pakrantėje buvo įkurtas Chabarovkos miestelis (vėliau – [[Chabarovskas]]). Jis tapo atramos punktu, iš kurio N. Muravjovas sparčiai plėtė carinės imperijos teritoriją į Rytus. xde.