Velnias (lietuvių mitologija): Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
orfografija
Nėra keitimo santraukos
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems
Eilutė 1:
{{otheruse|mitologinę figūrą lietuvių mitologijoje|velnią krikščionybėje|[[Šėtonas]]}}
{{Baltų religija}}
'''Velnias''' ('''Kaulinis senisbernas''') – chtoninė senovės lietuvių mitologinė figūra. Požemio dvasia, sauganti žemėje slypinčius, žmonių paslėptus, užkeiktus lobius. Velnias ypač artimai susijęs su mirusiųjų pasauliu. Pagrindinė velnio pareiga – saugoti žemės lobius, globoti vargšus, neturtingus, bet bausti nesąžiningus žmones, skriaudėjus, gobšuolius, piktadarius, girtuoklius.
 
Kartais velnias laikomas – požemių, pelkių dievu, kalviu. Kai kurių autorių (pvz., [[Algirdas Julius Greimas|Greimo]]) manymu – dar ir karo dievas.
Eilutė 11:
Velniai buvo vaizduojami ornitomorfiniu arba zoomorfiniu pavidalu: paukščiu (varna, juodvarniu, antimi), gyvuliu (katinu, lape, ežiu, jaučiu, arkliu), ropliu (gyvate, žalčiu). Kartai buvo antropomorfinės būtybės (mažiuku žmogeliuku su žalia kepure, jaunuoliu, vokietuku ir pan.). Gyveno velniai miškuose, pelkėse, urvuose, šakų krūvose, po akmenimis ar velėnomis, požemiuose.
 
Atėjus [[krikščionybė|krikščionybei]] velnias buvo paverstas piktąja dvasia ([[ŠėtonasŠėtons|Šėtonu]]), apgyvendintas pragare, iš kur galėjo ateiti į žemę ir vesti žmones į nuodėmę. Jis tapo gąsdintoju ir persekiotoju. Vaizduojamas pusiau gyvulio, pusiau žmogaus pavidalu, juoda oda, su ragais, arklio kanopomis, su uodega.