Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 26:
 
=== Veikla okupacijos metu ===
[[Vaizdas:Stasys Lozoraitis.jpg|miniatiūra|Stasys Lozoraitis]]
1940 m. [[gegužės 31]] d., pritarus tuometiniam LR prezidentui [[Antanas Smetona|A. Smetonai]], užsienio reikalų ministras [[J. Urbšys]] telegrama Nr. 288 informavo svarbiausias Lietuvos pasiuntinybes užsienyje, jog okupacijos atveju Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovu skiriamas nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Romoje [[Stasys Lozoraitis vyresnysis|S. Lozoraitis]]<ref>http://lzinios.lt/lzinios/istorija/penki-istikimybes-desimtmeciai/142392/</ref>, jo pirmuoju pavaduotoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Prancūzijoje [[P. Klimas]], antruoju – nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Šveicarijoje [[J. Šaulys]]. Lietuvos diplomatinė tarnyba tapo vienintele valstybine institucija Lietuvoje, 1940 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais protestavusia prieš valstybės aneksiją. 1940 m. vasarą Sovietų Sąjunga ėmėsi energingų žygių perimti Lietuvos [[aukso atsargos|aukso atsargas]] ir pasiuntinybių pastatus užsienio valstybėse. Nepaisant griežtų Lietuvos atstovų protestų, dalis valstybių (Italija, Vokietija, Švedija ir kai kurios kitos) patenkino neteisėtus sovietų reikalavimus<ref>http://genocid.lt/Leidyba/6/laurynas6.htm</ref>. 1940 m. liepos 23 d. [[JAV valstybės sekretorius]] [[Sumner Welles]], remdamasis Stimsono doktrina, pareiškė, kad [[JAV]] nepripažins Baltijos valstybių inkorporacijos į SSSR sudėtį. JAV savo teritorijoje ir toliau leido veikti Lietuvos diplomatiniams atstovams bei atsisakė perduoti sovietams Lietuvos aukso atsargas. Lietuvos diplomatinei tarnybai iki [[1990]] m. pavyko išlaikyti atstovavimą svarbiausiose Vakarų valstybėse. Po St. Lozoraičio mirties diplomatijos vadovo pareigas perėmė įgaliotasis ministras Vašingtone [[Stasys Antanas Bačkis]]<ref>Vasiliauskienė A., Stasio Antano Bačkio gyvenimo ir veiklos bruožai, Vilniuųs, 1996. </ref>. Nuo [[1987]] m. lapkričio 15 d. jis perdavė vadovavimą atstovybei Vašingtone [[Stasys Lozoraitis (1924)|St. Lozoraičiui]]-jaunesniajam, o pats grįžo į Paryžių. Nuo [[1990]] m. užsienio valstybėse likusi Lietuvos diplomatinė tarnyba sėkmingai bendradarbiavo su naujai atgimstančios Lietuvos diplomatais, dalijosi savo patirtimi ir ryšiais, o dalis užsienyje dirbusių diplomatų sėkmingai įsijungė į atkurtos Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą.
 
== Veikla ==
[[Vaizdas:John Kerry with Baltic state foreign ministers (26507747723).jpg|kairėje|miniatiūra|Linas Linkevičius susitikime su Baltijos šalių užsienio reikalų ministrais Edgars Rinkēvičs, Marina Kaljurand ir John Kerry,]]
Šiandien Ministerijai vadovauja [[užsienio reikalų ministras]]. Jį skiria ir atleidžia [[Prezidentas|Respublikos Prezidentas]] Ministro pirmininko teikimu. Jis pavaldus [[Lietuvos Respublikos Seimas|Lietuvos Respublikos Seimui]], [[Prezidentas|Respublikos Prezidentui]] ir [[Ministras pirmininkas|Ministrui Pirmininkui]]. Užsienio reikalų ministras vadovauja ministerijai, sprendžia jos kompetencijai priklausančius klausimus, pasirašo tarptautines sutartis, užtikrina ministerijai priklausančių teisės aktų įgyvendinimą, teikia įstatymų projektus, užtikrina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ministro Pirmininko pavedimų vykdymą, tvirtinta Strateginio planavimo metodiką, teikia metines ataskaitas, koordinuoja ir kontroliuoja ministerijos administracijos padalinių veiklą, taip pat Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų ir atstovybių prie tarptautinių organizacijų veiklą, teikia Respublikos Prezidentui pasiūlymus dėl Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus, Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinių rangų suteikimo, o Lietuvos Respublikos Vyriausybei – dėl diplomatinio atstovo (nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus) skyrimo ir atšaukimo, nustato viceministrų veiklos, ministerijos kanclerio administravimo sritis<ref>https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.BD6F04D9850F/TAIS_463791</ref>.