|
| Pastaba =
}}
'''Duvzarė''' (''Duvzare'', kitos formos ''DowzareDovsare, Dovzare, Duvzeren, Duizare, Devzare Donzare'') – senovinė [[Kuršiai|kuršių]] žemė, buvusi [[Baltija|Baltijos]] pakrantėje. Dabar tai [[Nycos savivaldybė|Nycos]] ir [[Rucavos savivaldybė]]s, dalis [[Priekulės savivaldybė]]s bei dalis dabartinės Lietuvos (žemės apie [[Būtingė|Būtingę]] ir [[Senoji Įpiltis|Senąją Įpiltį]]). Tai buvo viena iš mažesnių kuršių žemė, jos teritorija buvo apie 500 kv.km. ploto.<ref>Gintautas Zabiela ''Ikivalstybinis ir baltų genčių sąjungų laikotarpis''. Lietuvos istorija II tomas (red. Gintautas Zabiela). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2007. P.427</ref>
== Etimologija ==
<brDuvzarės />Taipavadinimas nekuršiškos vienintelėkilmės, pavadinimąpasak aiškinanti hipotezėK. Kalbininkai paprastai teigia, kad šis pavadinimasBūgos sudarytas iš kuršių kalbos žodžių ''duvi'' (plg. {{lv|divi}}) 'du' + ''zar-'' (plg. {{lv|zars}}) 'šaka', tad lietuviškai būtų ''Dvižãrė'', t. y. ''Dvišãkė'' (matyt, dėl išsišakojusio Papės ežero).<ref>{{cite book|last=Zinkevičius|first=Z.|title=Lietuvių kalbos istorija. I|publisher=„Mokslas“|location=Vilnius|date=1984|pages=346|isbn=5420001020}} </ref> arba ''duvi''+''ezars''("ežeras"), tagi Dviežerė. Tokiu dvigubu ežeru galima laikyti šakotąjį Papės ežerą.<ref>''Duvzarė''. Lietuviškoji enciklopedija. T.7. Kaunas, 1939. P. 271</ref> ▼XIII a. buvo minima, kad šioje žemėje yra „šventas Duvzarės ežeras“ ({{de|Die heilige See to Dovzare}}). Egzistuoja spėjimas, jog žemė pavadinta pagal tą šventą ežerą (''donis'' 'dovana' + ''azaran'' 'ežeras'). Gali būti, kad tas šventas ežeras buvo [[Papės ežeras|Papė]].
▲<br />Tai ne vienintelė pavadinimą aiškinanti hipotezė. Kalbininkai paprastai teigia, kad šis pavadinimas sudarytas iš kuršių kalbos žodžių ''duvi'' (plg. {{lv|divi}}) 'du' + ''zar-'' (plg. {{lv|zars}}) 'šaka', tad lietuviškai būtų ''Dvižãrė'', t. y. ''Dvišãkė'' (matyt, dėl išsišakojusio Papės ežero).<ref>{{cite book|last=Zinkevičius|first=Z.|title=Lietuvių kalbos istorija. I|publisher=„Mokslas“|location=Vilnius|date=1984|pages=346|isbn=5420001020}}</ref>
== Istorija ==
1250 m. [[Livonijos ordinas]] kelis kartus buvo įsiveržęs į Lietuvos karaliaus [[Mindaugas|Mindaugo]] valdas. Livonijos ordino kariuomenė palaikė Mindaugo sūnėną [[Tautvilas|Tautvilą]]. Netrukus Tautvilas apsikrikštijo. Kad ordinas nepuldinėtų Lietuvos 1251 m. Mindaugas pažadėjo apsikrikštyti ir perdavė ordinui dalį [[Žemaitija|Žemaitijos]] bei [[Jotvingiai|jotvingių]] žemės.
Kad ordinas nepuldinėtų Lietuvos 1251 m. Mindaugas pažadėjo apsikrikštyti ir perdavė ordinui dalį [[Žemaitija|Žemaitijos]] bei [[Jotvingiai|jotvingių]] žemės.
Po šios sutarties 1252 m. Livonijos ordinas įsiveržė į pietines kuršių žemes (į Duvzarę taip pat) ir pastatė Memelio pilį ([[Memelburgas]]). Tais metais rašytiniuose šaltinniuose pirmą kartą paminėta Duvzarė.
1254 m. rugsėjo 20 d. dalijantis Duvzarę Livonijos ordinas gavo 2/3, o [[Kuršo vyskupija]] – 1/3 jos teritorijos. Kuršo vyskupas Henrikas Kurliandietis ({{de|Heinrich von Lützelburg}}) net buvo sumanęs perkelti savo rezidenciją iš [[Ryga|Rygos]] į [[Palanga|Palangą]], tačiau dėl kuršių sukilimo to plano buvo atsisakyta.
[[Durbės mūšis|Durbės mūšyje]] nugalėjus kryžiuočius kuršiai buvo atgavę nepriklausomybę. Jų sukilimą pavyko numalšinti tik po to, kai [[stačiatikiai|stačiatikiu]] apsikrikštijęs [[Vaišelga]] 1265 m. pasirašė taikos sutartį su ordinu ir nustojo remti nekrikštytus savo priešininko [[Treniota|Treniotos]] sąjungininkus – žemaičius, prūsus, kuršius ir žemgalius.
| 