Lietuvos krikštas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Kadangi [[baltai|baltų]] gyvenamieji plotai driekėsi tarp miškų ir pelkių, atokiau nuo ankstyvųjų Europos krikščionybės centrų, bandymai pakrikštyti baltus prasidėjo palyginti vėlai. Patys pirmieji istoriniuose šaltinuose minimi bandymai – nesėkmingos [[X a.]] pab. – [[XI a.]] pr. vykusios [[Adalbertas Prahiškis|Adalberto]] ir [[Brunonas Kverfurtietis|Brunono]] misijos prūsų ir jotvingių žemėse. [[XII a.]] pab. prasidėjus krikščioniškoms misijoms Latvijoje ir [[XIII a.]] Prūsijoje Lietuva išliko vienintelė krikščionybės nepaliesta baltų teritorija. Tačiau plečiantis Lietuvos valstybei į rytus ir susidūrus su jau pakrikštyta [[Kijevo Rusia]], dalis rytų Lietuvos didikų jau tada perėmė [[stačiatikybė|stačiatikybę]]. [[1251]] m. Lietuvos valdovas [[Mindaugas]] politiniais sumetimais priėmė krikščionybę (katalikybę), o [[1251|12541253]] m. [[liepos 17]] d. bule popiežius [[Inocentas IV]] Lietuvą paskelbė karalyste, pavaldžią Romos vyskupui. Tačiau po sėkmingo [[1260]] m. [[Durbės mūšis|Durbės mūšio]] Mindaugas grįžo prie lietuvių religijos ir krikščionybės invazija buvo sustabdyta. Vėliau iki pat Vytauto ir Jogailos nei vienas iš Lietuvos valdovų nepriėmė krikščionybės, nors dėl to vedė derybas su įvairiomis šalimis (išskyrus [[Vaišelga|Vaišvilką]], kuris buvo stačiatikis). Tačiau dalis didikų, ypač valdžiusių rytines, slaviškąsias [[LDK]] žemes priėmė stačiatikybę, LDK teritorijoje veikė visiška tikėjimo laisvė.{{šaltinis}}