Ramana Maharšis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
pild.
Eilutė 39:
Ramana apsigyveno Virupakšos oloje Arunačalos kalne, kur jį lankydavo įvairūs žmonės, taip pat ir kiti sadhūs, teiraudamiesi jo paaiškinti nesuprantamas šventraščių vietas. Ramana atsakydavo užrašais lentelėje. [[1903]] m. Ramaną jo oloje aplankė žymus atsiskyrėlis, poetas [[Ganapatis Munis]] ir prašė paaiškinti, kaip įgyti [[tapasas|tapasą]] (dvasinį įkarštį). Ramana jam nurodė tirti savąjį Aš, ir jis taip rasiąs tapasą. Ganapatis, paveiktas atsakymo, paskelbė Ramaną savuoju [[guru]] ir jam suteikė Bhagavano Šri Ramanos Maharšio titulą. Ganapatis Munis paskyrė Ramanai kelias savo poemas – „Keturiasdešimt Šri Ramanos garbinimo posmų“ (''Śrī Ramaṇa catvāriṃśat'') bei „Šri Ramanos giesmę“ (''Śrī Ramaṇa gīta'').
 
Nuo [[1916]] m. iki savo mirties [[1922]] m. su Ramana gyveno jo motina Alagamal. Motinos samadhio vietoje buvo pastatyta šiva-linga, pavadinta Matribhūtešvara („Motina Tapusysis Viešpats“). Šioje vietoje netrukus apsigyveno pats Ramana, o [[1939]] m. ten pradėtas statyti Ramanos ašramas. Į ašramą pas Ramaną ėmė plūsti ne tik indai, bet ir vakariečiai (pirmasis [[1911]] m. jį aplankė [[tesofijateosofija]] besidomėjęs britų tarnautojas Frankas H. Hamfrisas, vėliau – žymus britų rašytojas [[W. Somerset Maugham|V. Somersetas Mohamas]]). Ramana rūpindavosi ašrame apsigyvenusiais gyvūnais – karvėmis, beždžionėmis, šunimis, paukščiais. Ypač mėgo ašrame gyvenusią karvę Lakšmę, kuri, jo teigimu, irgi patyrusi samadhį. Ramana Maharšis visą gyvenimą praleido savo [[ašramas|ašrame]], niekur iš Arunačalos nevyko. Laiką leido priiminėdamas svečius, skaitydamas, durstydamas lapų lėkštutes, ruošdamas daržoves.
 
1948 m. Ramanai buvo diagnozuota [[sarkoma]], tiek operacijos, tiek [[ajurveda|ajurvedinės]] priemonės nepadėjo ir 1950 m. balandžio 14 d. Ramana Maharšis mirė (kaip teigiama – patyrė mahanirvaną). Ramanos kūnas palaidotas šalia motinos šiva-lingos. [[1967]] m. toje vietoje pastatyta šventykla.