Ferruccio Busoni: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 37:
Feručas Buzonis (pilnas vardas Feručas Dantė Mikelandželas Benvenutas) gimė [[1866]] m. [[balandžio 1]] d. [[Empolis|Empolyje]] muzikantų šeimoje. Jo tėvas Ferdinandas buvo [[klarnetas|klarnetistas]] ir motina Ana, kilusi iš Austrijos − [[pianinas|pianistė]]. Po Feručo gimimo šeima persikėlė iš Toskanos į [[Triestas|Triestą]], kur 1873 m. Feručas pradėjo pianisto veiklą ir parašė pirmą žinomą savo kūrinį. Jis daugiausiai lavinosi savarankiškai padedamas tėvų ir tapo neblogu lingvistu. 1875 m. pravedė pirmąjį savo koncertą. Vėliau jis prisiminė ''„aš niekuomet neturėjau vaikystės“''. Vos devynerių metų būdamas F. Buzonis pradėjo studijas [[Viena|Vienos]] konservatorijoje, tačiau ją paliko po dvejų metų nepatenkintas mokymo metodais. 1881 m. F. Buzonis pradėjo mokslus pas Vilhelmą Majerį [[Gracas|Grace]]. V. Majeris mokė jį kompozicijos ir kontrapunkto, sukėlė ilgalaikį susižavėjimą [[Mocartas|Mocarto]] kūryba bei susidomėjimą misticizmu ir orientalistine [[filosofija]]. 1885−1888 m. F. Buzonis studijavo [[Leipcigas|Leipcige]], kur susipažino su [[Frederikas Delijus|F. Deliju]], [[Gustavas Maleris|G. Maleriu]], vokiečių muzikos leidėjais. Po to jis užėmė dėstytojo postą [[Helsinkis|Helsinkio]] muzikos kolegijoje, kur jo pažįstamais tapo [[Janas Sibelijus|J. Sibelijus]] ir broliai Jarnefeltai. 1890 m. F. Buzonis laimėjo A. Rubinšteino prizą už grojimą pianinu ir kompoziciją [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburge]]. Jis dėstė [[Maskva|Maskvoje]], kur vedė švedę Gerdą Šjostrand. Po to persikėlė į [[JAV]], mokė [[Bostonas|Bostone]] ir [[Niujorkas|Niujorke]].
1894 m. F. Buzonis grįžo į Europą, apsistojo [[Berlynas|Berlyne]]. Iki 1914 m. jis aktyviai dalyvavo koncertinėje veikloje, vedė to laikmečio ir praeities kompozitorių (daugiausiai [[Johanas Sebastianas Bachas|J. S. Bacho]], [[Ludwig van Beethoven|L. van Betchoveno]], [[Franz Liszt|F. Listo]]) koncertus, dėstė bei kūrė savo muziką. F. Buzonio ankstyvoji kūryba buvo romantinio stiliaus (pvz., „Sonata E minore“), brandžiojo stiliaus pasikeitimas prasidėjo su 1907 m. sukurtomis „Elegijomis“ pianinui. Jis propagavo [[Arnoldas Šionbergas|A. Šionbergo]], [[Bela Bartokas|B. Bartoko]], [[Edgaras Varezas|E. Varezo]] kūrybą. 1911 m. šešiais rečitaliais, dedikuotais F. Listo kūriniams, F. Buzonis sulaukė didelės šlovės savo pianisto talentu, tačiau ši šlovė užmaskavo jo kompozitoriaus veiklą ir jo operos „Vedybų pasirinkimas“ (''Die Brautwahl'') premjera 1912 m. praėjo beveik nepastebėta. Po koncertų turo Italijoje jam buvo pasiūlytas dėstytojo postas [[Bolonija|Bolonijos]] muzikos licėjuje, tačiau tuometinė Italijos muzikinė kultūra F. Buzonio netenkino ir jis greitu laiku šio posto (dėstė 1913−1915 m.) atsisakė. Italijai įstojus į [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmąjį pasaulinį karą]] F. Buzonis persikėlė gyventi į neutralią [[Šveicarija|Šveicariją]]. 1916 m. publikuotas jo muzikos teoretinis veikalas „Muzikos naujosios estetikos eskizas“ (''Entwurf einer neuen Ästhetik der Tonkunst''). [[Ciurichas|Ciuriche]] jis sukūrė dvi sekančias savo operas „Arlekinas“ ir „Turandot“. 1920 m. įkūrus [[Veimaro respublika|Veimaro respubliką]] F. Buzonis grįžo į Vokietiją, dėstė kompoziciją Berlyno meno akademijoje. F. Buzonis mirė 1924 m. liepos 27 d. Berlyne taip ir neužbaigęs savo ketvirtosios operos „Daktaras Faustas“. Vienu iš pažymėtinų jo kūrinių yra „Koncertas pianinui“ (1904), trunkantis daugiau nei valandą, kuriame panaudoti [[orkestras]] ir [[choras|choras,]] ir reikalaujantis ypač daug pastangų iš solisto (pianinu). 1949 m. įsteigtas F. Buzonio vardo tarptautinis pianistų konkursas [[Bolcanas|Bolcane]].
== Literatūra ==
| |||