Alfonsas Nyka-Niliūnas: Skirtumas tarp puslapio versijų

S (Atmestas 88.118.172.226 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Lot-bot-as keitimas))
 
=== Kūrybos ypatybės ===
A. Nykai-Niliūnui būdingi du eilėraščio modeliai – simfoniškas, pagrįstas sąskambiais, ir kalbinis, išaugantis iš kalbos principų ir jų taikymo būčiai. <ref name="vadovelis">[[Viktorija Daujotytė|V. Daujotytė]], [[Elena Nijolė Bukelienė|E. Bukelienė]] „Lietuvių literatūra. XX a. vidurys ir antroji pusė (1940–1995). Vadovėlis XII klasei“ K.: „Šviesa“, 1995</ref> Skaitant A. Nykos-Niliūno poeziją chronologine tvarka jaučiamas intensyvus ieškojimas ir palaipsniui artėjimas prie tiesos. Autorius siekia pažinti tikrovę, nes tikrovė – paslaptis. Jo kūrybos žmogus, visapusiškai išgyvendamas, atskleidžia tą paslaptį protu, emocijomis, vaizduote. iškilusiasIškilusias problemas sprendžia remdamasis filosofija, jis įjungiamas į pažinimo veiksmą, praplečiami jo išgyvenimai. Taip pasireiškė poeto modernizmas. Pats A. Nyka-Niliūnas ieško tiesos per save. Jis veržiasi pasiekti tą sąmonės gelmių pirminį tašką, kur žvilgsnį pasitinka tyros krištolinės formos – daiktai, supą mus tikrovėje, tačiau čia išsivadavę iš medžiagos kalėjimo <ref>[[Liūtas Mockūnas|L. Mockūnas]] (sud.) „Egzodo literatūros atšvaitai“ Vilnius: Vaga, 1989</ref> ir prabylantys į mus autentiška kalba. Poetui būtis yra tarsi užkerėta, neišsprendžiama mįslė, todėl jo kūryboje sutinkame kaskart vis neaiškesnes, detališkesnes ir sunkiau suprantamas eiles.
 
Niliūno poeziją kritikai dažnai vadina filosofine ar idėjine. Tai atkreipia dėmesį į poeto intelektualinę nuotaiką ir atskiria nuo lyrikų. A. Nyka-Niliūnas artimas kitiems žemininkams savo kūrybiniu giminingumu, kuris iškyla iš santykio su savo pirmtakų karta.
1 053

pakeitimai