Alfonsas Nyka-Niliūnas: Skirtumas tarp puslapio versijų

A. Nykai-Niliūnui būdingi du eilėraščio modeliai – simfoniškas, pagrįstas sąskambiais, ir kalbinis, išaugantis iš kalbos principų ir jų taikymo būčiai. <ref name="vadovelis">[[Viktorija Daujotytė|V. Daujotytė]], [[Elena Nijolė Bukelienė|E. Bukelienė]] „Lietuvių literatūra. XX a. vidurys ir antroji pusė (1940–1995). Vadovėlis XII klasei“ K.: „Šviesa“, 1995</ref> Skaitant A. Nykos-Niliūno poeziją chronologine tvarka jaučiamas intensyvus ieškojimas ir palaipsniui artėjimas prie tiesos. Autorius siekia pažinti tikrovę, nes tikrovė – paslaptis. Jo kūrybos žmogus, visapusiškai išgyvendamas, atskleidžia tą paslaptį protu, emocijomis, vaizduote. iškilusiasIškilusias problemas sprendžia remdamasis filosofija, jis įjungiamas į pažinimo veiksmą, praplečiami jo išgyvenimai. Taip pasireiškė poeto modernizmas. Pats A. Nyka-Niliūnas ieško tiesos per save. Jis veržiasi pasiekti tą sąmonės gelmių pirminį tašką, kur žvilgsnį pasitinka tyros krištolinės formos – daiktai, supą mus tikrovėje, tačiau čia išsivadavę iš medžiagos kalėjimo <ref>[[Liūtas Mockūnas|L. Mockūnas]] (sud.) „Egzodo literatūros atšvaitai“ Vilnius: Vaga, 1989</ref> ir prabylantys į mus autentiška kalba. Poetui būtis yra tarsi užkerėta, neišsprendžiama mįslė, todėl jo kūryboje sutinkame kaskart vis neaiškesnes, detališkesnes ir sunkiau suprantamas eiles.