Aisčiai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Iš [[antika|antikos]] rašytojų germanų kaimynus estijus ir estijų tautas (''aestii'', ''Aestiorum gentes'') bene pirmasis paminėjo romėnų istorikas [[Publijus Kornelijus Tacitas]]. Apie [[98]] m. užbaigtame jo veikale ''Germania'' rašoma, kad „dešiniajame savo krante [[Baltijos jūra|Svebų jūra]] skalauja aisčių gentis, kurių papročiai bei apdarai yra tokie pat kaip [[svebai|svebų]], tačiau kalba artimesnė britų kalbai. Jie garbina Dievų motiną. Kaip savojo tikėjimo ženklą nešiojasi [[šernas|šernų]] atvaizdus, kurie [estijams] atstoja ginklus ir […] net priešų maišatyje saugo deivės garbintoją. [[Kalavijas|Kalavijus]] vartoja retai, dažniau – [[vėzdas|vėzdus]]“. Toliau Tacitas rašo, kad estijai „ieško naudos tiek jūroje, tiek seklumose, o pačiame [jūros] krante renka [[gintaras|gintarą]], kurį jie patys vadina žodžiu ''glesum'' ir parduoda neapdirbtą“. Anot romėnų rašytojo, estijai „[[javai|javus]] ir kitus laukų vaisius augina rūpestingiau, o žemę įdirba geriau, negu nerangūs [[germanai]]“.

 

Sen. graikų mokslininkas [[Klaudijus Ptolemėjus]] savo „Geografijoje“ (~[[II amžius|150]] m.) tiesiogiai apie „estijus“ neužsiminė, tačiau įvardijo bent keturis jo laikais į rytus nuo [[Vysla|Vyslos]] žemupio ir Baltijos jūros gyvenusius sen. baltų etnosus, t. y. [[galindai|galindus]] (''galindae''), [[jotvingiai|sūduvius]] (''sudini''; dalis tyrinėtojų šį tautovardį laiko perrašinėtojų iškreipta žodžio ''budini'' forma), [[kuršiai|kuršius]] (''carbones'') ir [[sėliai|sėlius]] (''sali''); baltais tikriausiai laikytini ir Ptolemėjaus (du kartus?) paminėti „[[budinai|bodinai]]“ (''bodini''), kurie, matyt, yra tapatūs [[Herodotas|Herodoto]] aprašytiems „budynams“ (''boudinoi''), V a. pr. m. e. ir vėliau gyvenusiems į šiaurę nuo Dniepro vidurupio.