Kaip ir visi Maskvos akcentologijos mokyklos tyrėjai ir daug kitų kalbininkų, V. Dybo savo darbo „Slavų akcentologija: Slavų prokalbės kirčiavimo [[Paradigma|paradigmų]] sistemos rekonstravimo patirtis“{{efn|{{ru| «Славянская акцентология: Опыт реконструкции системы акцентных парадигм в праславянском» (М.: Наука, 1981)}}}} [[Metodologija|metodologiją]] grindžia „paradigmų [[akcentologija]]”, kurią iš pagrindų kritikavo J. Stepanovas: jis V. Dybo priekaištavo, kad šis, sekdamas [[Ferdinand de Saussure|F. Sosiūru]], į šakniesšakninę morfemą žvelgia atsietai, nors iš tiesų „''vedinio kirčiavimo tipo ir šakniesšakninės [[Morfema|morfemos]] priegaidės ryšį lemia žodžių darybos tipas, žodžių darybos modelis kaip visumos dalis ir pan.''”<ref>Степанов Ю. С., Непарадигматические передвижения ударения в индоевропейском (I. Вокруг законов Ваккернагеля и Лескина) // Вопросы языкознания, 1997/4: 6-7</ref><ref>Andronov A., Derksen R. Lithuanian linguistics 1998—2002: Studies published outside Lithuania. // Acta Linguistica Lithuanica, XLVI (2002). — pp. 217: «''Whereas Vermeer’s theoretical framework is compatible with of the MAS and his criticism may be regarded as criticism „from within“, Ju. S. Stepanov has fundamental objections to the paradigmatic approach of the MAS (Stepanov 1997a; 1997b), which he traces back to de Saussure. Stepanov disapproves of conceptions that assign inherent prosodic properties to morphemes (such as tone or valency). Instead, he stresses the importance of syllable and phrase structure and often resorts to moraic analysis.''»</ref>
