Vilniaus universiteto biblioteka: Skirtumas tarp puslapio versijų

nėra keitimo aprašymo
'''Vilniaus universiteto biblioteka''' ('''VU biblioteka''') – seniausia [[Lietuva|Lietuvos]] valstybinės reikšmės akademinė [[biblioteka]], įkurta 1570 m. ir iki šių dienų išlikusi autentiškose erdvėse. Kartu su visais universiteto pastatais ir kiemeliais ji sudaro vieningą Vilniaus senamiesčio architektūrinį ansamblį, reprezentuojantį Lietuvos mokslo ir kultūros pažangos istoriją. Bibliotekoje saugoma apie 5,2 mln. dokumentų. Šiuo metu biblioteka turi apie 36 tūkst. registruotų vartotojų.
 
Biblioteką kasmet aplanko apie 10 tūkst. turistų iš visos Lietuvos ir kitų pasaulio šalių. Bibliotekoje lankėsi Belgijos karališkoji šeima, Velso princas Čarlzas, Anglijos karalienė Elžbieta II, Švedijos karalienė Silvija, popiežius Jonas Paulius II, Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama, Nyderlandų karalienė, Ispanijos karališkoji šeima ir daugelis kitų<ref>https://biblioteka.vu.lt/apie-biblioteka/veiklos-dokumentai/ataskaitos</ref>.
 
Vilniaus universiteto biblioteka susideda iš centrinės bibliotekos, įsikūrusios šalia [[Lietuvos Respublikos prezidentūra|Prezidentūros]], Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro Saulėtekyje ir fakultetų bei centrų bibliotekų, išsidėsčiusių visame mieste.
'''Pranciškaus Smuglevičiaus salė'''
 
[[Vaizdas:VU bibliotekos Smuglevičiaus salė.JPG|right|thumb|220px|P. Smuglevičiaus salė]]Seniausioji universiteto salė pavadinta ją dekoravusio žymiausio Lietuvos klasicistinės tapybos atstovo [[Pranciškus Smuglevičius|Pranciškaus Smuglevičiaus]] ([[1745 m.|1745]]–[[1807 m.|1807]]) vardu. XVII a. joje buvo jėzuitų vienuolyno refektorius (viduramžių vienuolyno salė, atlikusi valgomojo funkcijas). Salę puošia XVII a. pradžiai būdingi cilindriniai skliautai su liunetėmis. Lubų centre XX a. pradžioje restauruota nuo XVII a. išlikusi freska, vaizduojanti [[Marija (Jėzaus motina)|Mergelę Mariją]], savo apsiaustu gaubiančią Universiteto profesorius jėzuitus. Nuo XVIII a. pabaigos salę paskyrus bibliotekai ir viešosioms paskaitoms, P. Smuglevičius apsiėmė ją naujai dekoruoti. Vėliau salė buvo paversta Vilniaus Imperatoriškojo universiteto aula, o uždarius universitetą atiteko Medicinos-chirurgijos akademijai. [[1855 m.|1855]] m. salė buvo perleista [[Vilniaus archeologijos komisija|Vilniaus Laikinosios archeologijos komisijos]] Senienų muziejui, o [[1865 m.|1865]] m. Vilniaus viešajai bibliotekai<ref>''Vilniaus universiteto rūmai. Teksto autorė: Audronė Mačiulytė-Kasperavičienė ; sudarytojai: M. Sakalauskas, A. Stravinskas ; redakcinė komisija: J. Kubilius (pirmininkas) … [et al.]. Vilnius : Vaga, 1979.''</ref>.
 
[[1929 m.|1929]] m. klasicistinį salės dekorą atkūrė tapytojas restauratorius Jurgis Hopenas. Skliautų viduryje, trijų P. Smuglevičiaus paveikslų vietoje, tapytojas Kazimieras Kviatkovskis rekonstravo XVII a. freską. Aštuoni P. Smuglevičiaus salės sietynai padaryti XX a. pradžioje, o salėje pakabinti per [[1929 m.|1929]] m. restauraciją. Salės baldai – retas Lietuvoje XIX a. II pusės specialios paskirties baldų pavyzdys.
Jėzuitų laikais per antrąjį ir trečiąjį salės aukštus į viršų kilo koplyčia su skliautuotomis lubomis. [[1773 m.|1773]] m. panaikinus jėzuitų ordiną, koplyčia atiteko Fizikos katedrai. Tuomet koplyčia buvo perdalyta į du aukštus: apačioje įsikūrė fizikos laboratorija, o dabartinėje salėje veikė Piešimo ir tapybos katedros vadovo Jono Rustemo tapybos studija.
 
[[1930 m.|1930]] m. J. Hopenui restauravus šią salę, į ją buvo perkelta [[Joachimas Lelevelis|Joachimo Lelevelio]] knygų ir atlasų kolekcija (atitekusi Universitetui [[1929 m.|1929]] m., vykdant paskutinę profesoriaus valią)<ref>''Bulotaitė, Nijolė. Vilnius university / Nijolė Bulotaitė. Vilnius: Baltos lankos, 2007. 36 p.''</ref>. Tada salė pavadinta jo vardu, joje įrengta J. Lelevelio atminimui skirta ekspozicija.
 
==== Baltoji salė (senoji observatorija) ====
Baltoji salė – sudėtinė senosios observatorijos dalis. Baltojoje salėje buvo įsikūrusi viena seniausių  Europoje [[Vilniaus universiteto astronomijos observatorija|astronomijos observatorija]]. Projekto autorius ir statytojas – [[Tomas Žebrauskas]]. Observatorijos projektavimas buvo pradėtas [[1752 m.|1752]] m. rudenį. Lėšų statyboms paaukojo [[Grigalius Antanas Oginskis]] ir jo duktė Elžbieta Oginskaitė-Puzinienė. Tai erdvi, 6,4 m aukščio patalpa, gerai apšviesta abiejose pusėse esančių langų. T. Žebrausko suprojektuotą Baltąją salę į tris dalis skaido šeši masyvūs barokiniai [[Piliorius|pilioriai]], apjuosti puošniais karnizais. Salės lubose įrengta ovalinė anga jungiasi su virš jos esančia mažesne sale, kuri yra tarsi Baltosios salės tąsa. Taip buvo perteikta barokinės begalybės idėja.
 
Salės grindys išklotos akmeninėmis smiltainio plokštėmis. Siaurais laipteliais galima pakilti į išlikusį vieną iš dviejų Observatorijos bokštelių. Ypač puošnus salės gale esantis durų portalas su dviem dorėninio orderio piliastrais. Frizo metopose pavaizduoti keturi [[Zodiakas|Zodiako ženklai]]: Avinas, Vėžys, Svarstyklės ir Ožiaragis. Timpano viduryje – gipsinis medalionas su karaliaus [[Stanislovas Augustas Poniatovskis|Augusto Poniatovskio]] portretu. Virš frontono – deivės [[Diana|Dianos]] alegorinė figūra, laikanti fundatorės E. Oginskaitės-Puzinienės portretą, ir [[Uranija]] su žvaigždžių vainiku rankoje<ref>''Vilniaus universiteto rūmai. Teksto autorė: Audronė Mačiulytė-Kasperavičienė ; sudarytojai: M. Sakalauskas, A. Stravinskas ; redakcinė komisija: J. Kubilius (pirmininkas) … [et al.]. Vilnius : Vaga, 1979. 112 p.''</ref>. Šis portalas reikšmingas kaip pirmasis Vilniaus ankstyvojo klasicizmo pavyzdys.
 
XVIII a. pabaigoje [[Martynas Počobutas|Martyno Počobuto]] iniciatyva pagal architekto [[Martynas Knakfusas|Martyno Knakfuso]] projektą pristatytas klasikinio stiliaus observatorijos priestatas. Į jį buvo atgabentas didžiulis kvadrantas ir kiti instrumentai.
==== Filologijos skaitykla ====
[[Vaizdas:Skaityklos filologijos.jpg|right|thumb|200px|Filologijos skaitykla]]
Bibliotekos antrame aukšte virš P. Smuglevičiaus salės yra Filologijos skaitykla, įsikūrusi buvusioje jėzuitų svetainėje-bibliotekoje. Kaip ir P. Smuglevičiaus salėje, čia išlikę XVII a. skliautai, rytinėje sienoje restauruotas XVIII a. freskos fragmentas – atlikus polichrominius tyrimus surastas nutapytas langas, išlikęs iš jėzuitų laikų, ir tapybos fragmentas galinėje sienoje<ref name=":0">''Bulotaitė, Nijolė. Vilnius university / Nijolė Bulotaitė. Vilnius : Baltos lankos, 2007. 36 p.''</ref>.
 
Salėje pagal Universiteto patalpose išlikusių XIX a. vidurio parketų pavyzdžius atstatytas skydinis parketas. Ant galinės sienos kabo Vilniaus universiteto auklėtinio [[Simonas Daukantas|Simono Daukanto]] portretas.
Salė statyta XVII a. vienu metu su refektoriumi ir akademijos biblioteka-svetaine. Salėje buvo įrengti profesorių jėzuitų gyvenamieji kambariai.
 
XVIII a. pabaigoje salėje nutarta įrengti skaityklą. Tada salę restauravo ir bibliotekai pritaikė architektas [[Mykolas Angelas Šulcas|Mykolas Šulcas]]. Lubas puošia [[Karolis Podčašinskis|Karolio Podčašinskio]] XIX a. pradžioje sukurti mediniai kesonai, restauruoti po [[1969 m.|1969]] m. gaisro<ref name=":0" />.
 
[[1919 m.|1919]] m. salę restauravo Stepono Batoro universiteto profesorius, tapytojas [[Ferdinandas Ruščicas|Ferdinandas Rusčicas]]. Jis atkūrė po tinku aptiktą augalinių motyvų frizą. Salės klasicistinis dekoras buvo atstatytas [[1970 m.|1970]] m., kai salės sienos įgavo pirmykštę pilką spalvą.
Bibliotekoje įdiegtos naujausiomis techninės pastato eksploatacijos ir leidinių transportavimo sistemos. Požeminiuose saugyklų ir techniniuose aukštuose sumontuota moderni leidinių transportavimo sistema, įrengtos naujausios apsaugos sistemos, gaisro gesinimo rūku sistema.
 
Pastatą kūrė Lietuvos nacionalinės premijos laureatas architektas Rolandas Palekas. [[2013]] m. [[Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija|Aplinkos ministerija]] MKIC pripažino geriausiu architektūros kūriniu per pastaruosius dvejus metus urbanistikos ir architektūros srityse<ref>http://www.ekonomika.lt/naujiena/vu-atidare-moderniausia-biblioteka-lietuvoje-35886.html#6065</ref>.
 
== Šaltiniai ==
52

pakeitimai