Vilniaus universiteto biblioteka: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 13:
'''Vilniaus universiteto biblioteka''' ('''VU biblioteka''') – seniausia [[Lietuva|Lietuvos]] valstybinės reikšmės akademinė [[biblioteka]], įkurta 1570 m. ir iki šių dienų išlikusi autentiškose erdvėse. Kartu su visais universiteto pastatais ir kiemeliais ji sudaro vieningą Vilniaus senamiesčio architektūrinį ansamblį, reprezentuojantį Lietuvos mokslo ir kultūros pažangos istoriją. Bibliotekoje saugoma apie 5,2 mln. dokumentų. Šiuo metu biblioteka turi apie 36 tūkst. registruotų vartotojų.
Biblioteką kasmet aplanko apie 10 tūkst. turistų iš visos Lietuvos ir kitų pasaulio šalių. Bibliotekoje lankėsi Belgijos karališkoji šeima, Velso princas Čarlzas, Anglijos karalienė Elžbieta II, Švedijos karalienė Silvija, popiežius Jonas Paulius II, Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama, Nyderlandų karalienė, Ispanijos karališkoji šeima ir daugelis kitų.<sup>[
Vilniaus universiteto biblioteka susideda iš centrinės bibliotekos, įsikūrusios šalia [[Lietuvos Respublikos prezidentūra|Prezidentūros]], Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro Saulėtekyje ir fakultetų bei centrų bibliotekų, išsidėsčiusių visame mieste.
Eilutė 125:
'''Pranciškaus Smuglevičiaus salė'''
[[Vaizdas:VU bibliotekos Smuglevičiaus salė.JPG|right|thumb|220px|P. Smuglevičiaus salė]]Seniausioji universiteto salė pavadinta ją dekoravusio žymiausio Lietuvos klasicistinės tapybos atstovo [[Pranciškus Smuglevičius|Pranciškaus Smuglevičiaus]] ([[1745 m.|1745]]–[[1807 m.|1807]]) vardu. XVII a. joje buvo jėzuitų vienuolyno refektorius (viduramžių vienuolyno salė, atlikusi valgomojo funkcijas). Salę puošia XVII a. pradžiai būdingi cilindriniai skliautai su liunetėmis. Lubų centre XX a. pradžioje restauruota nuo XVII a. išlikusi freska, vaizduojanti [[Marija (Jėzaus motina)|Mergelę Mariją]], savo apsiaustu gaubiančią Universiteto profesorius jėzuitus. Nuo XVIII a. pabaigos salę paskyrus bibliotekai ir viešosioms paskaitoms, P. Smuglevičius apsiėmė ją naujai dekoruoti. Vėliau salė buvo paversta Vilniaus Imperatoriškojo universiteto aula
[[1929 m.|1929]] m. klasicistinį salės dekorą atkūrė tapytojas restauratorius Jurgis Hopenas. Skliautų viduryje, trijų P. Smuglevičiaus paveikslų vietoje, tapytojas Kazimieras Kviatkovskis rekonstravo XVII a. freską. Aštuoni P. Smuglevičiaus salės sietynai padaryti XX a. pradžioje, o salėje pakabinti per [[1929 m.|1929]] m. restauraciją. Salės baldai – retas Lietuvoje XIX a. II pusės specialios paskirties baldų pavyzdys.
| |||