Stibis: Skirtumas tarp puslapio versijų

27 pridėti baitai ,  prieš 3 metus
S
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems Vizualus redagavimas
?<!-- Kristalinė gardelė -->|
?<!-- Gardelės periodas (Å)-->}}
'''Stibis''' ({{la|stibium}})  – cheminis [[periodinė elementų lentelė|periodinės elementų lentelės]] elementas, žymimas '''Sb''', eilės numeris 51.
 
== Pavadinimo kilmė ==
Graikai vieną stibio junginį (Sb<sub>2</sub>S<sub>3</sub>) vadino ''stimmi'', romėnai  – ''stibium''. Manoma, kad šis žodis turįs [[Somalis|somališką]] kilmę.
 
Daugelyje kalbų šio elemento pavadinimas kilęs iš graikų kalbos: ''anti''  – priešdėlis, nurodantis priešybę + ''monos''  – vienas; tokį pavadinimą lėmė ta aplinkybė, kad stibis buvo labai retai randamas gryna forma, t. y. jis buvo išgaunamas ne vienas, o junginiuose.
 
== Savybės ==
Stibis, simbolis Sb - – tai pusmetalis, randamas keturiose alotropinėse formose, iš kurių dažniausiai pasitaiko sidabriniai melsvai balta, kieta, trapi, blizganti kristalinė forma. Atominis skaičius 51, atominė masė 121. Stibis priklauso periodinės cheminių elementų lentelės Va grupei. Stibis gali būti trivalentis arba penkiavalentis. Oksidacijos laipsnis junginiuose -3, +3, +. Gamtinis stibis susideda iš dviejų stabilių [[izotopas|izotopų]] 121Sb(57,25%) ir 123Sb(42,75%)(taip pat dar yra 10 dirbtinių stibio izotopų). Stibis - – [[grynuolis|grynuolių]] klasės [[mineralai|mineralas]]. Kristalai trigoninės singonijos, pseudokubiniai, romboedriniai, plokštelių formos. Dažniausiai sudaro masyvius grūdėtus agregatus. Blizgesys metalinis. Kietumas 3-3. Stibio lydymosi temperatūra 6300  °C, virimo temperatūra apie 17500  °C. Chemiškai nelabai aktyvus. Blogai praleidžia šilumą ir elektrą. Stibis turi ir metalų savybių ir nemetalų savybių.
 
== Panaudojimas ir randamumas ==
Pr. m. e. Stibį naudojo senovės babiloniečiai.
[[1789]]  m. Stibis, kaitinamas aukštesnėje negu lydymosi temperatūroje, jungiasi su [[deguonis|deguonimi]] ir sudaro stibio trioksidą. Aktyviai reaguoja su [[halogenai]]s. Lydomas su siera (S), selenu (Se), telūru (Te), sudaro chalkogenidus. Didžiausią praktinę reikšmę turi stibio sulfidai. Stibis, jungdamasis su metalais, sudaro antimonidus (pavyzdžiui, magnio stibidą). Stibis lėtai tirpsta koncentruotuose druskos tirpaluose ir [[sieros rūgštis|sieros rūgštyse]] ( susidaro chloridai ir sulfatai ). Reaguoja su koncentruota [[azoto rūgštis|azoto rūgštimi]]. Skystas stibis turi ypatingą savybę - – šaldamas plečiasi ([[vanduo]] irgi - – vienas iš nedaugelio skysčių, turinčių tokią savybę). Stibio yra gyvuosiuose organizmuose. Daugiausia jo randama jūrų gyvūnuose (100 gramų sausosios masės - – 0,02 miligramo), mažiau - – sausumos gyvūnuose (0,0006 miligramo) ir augaluose (0,006 miligramo). Į žmogaus ir gyvūnų organizmą stibis patenka pro kvėpavimo organus ir virškinamąjį traktą. Kaupiasi [[skydliaukė]]je, [[kepenys]]e, [[blužnis|blužnyje]], [[kasa|kasoje]]. Stibis ir jo junginiai reaguoja su sulfhidrilinėmis organinių junginių grupėmis, inaktyvuoja kai kuriuos [[fermentai|fermentus]], slopina kai kurias [[angliavandeniai|angliavandenių]], [[baltymai|baltymų]] ir [[riebalai|riebalų]] apykaitos reakcijas, kvėpavimą. Stibis pašalinamas iš organizmo daugiausia su išmatomis ir šlapimu.<ref>{{Citation|http://www.mokslobaze.lt/stibis.html}}</ref>
 
== Šaltiniai ==
16 229

pakeitimai