Airių kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''[[Airiai|Aĩrių]] kalba''' ({{ga|Gaeilge}}) – priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, [[keltų kalbos|keltų grupei]], goidelų pogrupiui. Be airių kalbos, į šį pogrupį įeina [[škotų gėlų kalba|škotų geilų]] ir [[menksiečių kalba|menksiečių]] ([[Meno sala|Meno salos]] gyventojų) kalba. Goidelų kalbos kartu su britonų pogrupiu ([[valų kalba|valų]], [[bretonų kalba|bretonų]] ir [[kornų kalba|kornų (kornvaliečių)]] kalbos) sudaro [[Salų keltų kalbos|salų keltų kalbų]] grupę.

 

 

=== Modernioji airių kalba ===

XIX amžiaus įvykiai (Nacionalinė mokyklų sistema, [[Didysis bulvių badas]]) iš esmės pakirto airių kalbą. Iki XIX a. pradžios daugiau negu pusė Airijos salos gyventojų vis dar kalbėjo airiškai kaip gimtąja kalba, o po 60 metų airiškai kalbančiųjų procentas krito iki ketvirtadalio visų gyventojų. Bendras airiškai kalbančiųjų skaičius sumažėjo kone perpus, nes badas labiausiai palietė airiškai kalbančiuosius rajonus (pačius nederlingiausius, kur Kromvelis perkėlė beveik visus vietinius gyventojus iš apylinkių, perduotų anglų kolonizatoriams). Apie pusė milijono žmonių iš tų rajonų emigravo į JAV, gelbėdamiesi nuo skurdo ir bado. Tai lėmė, kad išpuoselėta bendrinė kalba buvo prarasta, nes nebeliko airiškai kalbančios inteligentijos atstovų. Kaip pažymi istorikai, iš eilinių airių kalbos dingo šimtai, jeigu ne tūkstančiai, abstrakčių mokslo, medicinos, filosofijos terminų. Beliko tik su žemės ūkiu, žūkle, durpių gavyba susiję bei kasdieniai žodžiai.

 

 

=== Šiuolaikinė airių kalba ===

Nors nuo pat nepriklausomos Airijos susikūrimo airių kalba buvo paskelbta pirmąja [[Valstybinė kalba|valstybine kalba]] (anglų kalba – antrąja valstybine), tačiau [[XX amžius|XX]] amžiuje airiškai kalbančių žmonių skaičius nuolat mažėjo. Nors daugelis Airijos valstybės atkūrimo vadovų buvo dideli airių kalbos entuziastai, faktiškai nepriklausomos Airijos valdžios įstaigos ir toliau vartojo beveik išimtinai tik anglų kalbą (net vietovėse, kur 80 % žmonių gimtoji kalba buvo airių). Kadangi valstybės tarnyba sudarė reikšmingą darbo vietų skaičių, airiškai kalbantiesiems ir toliau buvo būtinos geros anglų kalbos žinios (iš valstybės tarnautojų buvo reikalaujama mokėti airių kalbą, tačiau nebūtinai gerai). Šį stiprų administracinį spaudimą, kurį papildė anglakalbių migracija į airiškai kalbančias vietoves bei airiškai mokančiųjų migracija į anglakalbius miestus, tik iš dalies atsvėrė valstybės vykdomos airių kalbos rėmimo priemonės: airių kalba privalomai dėstoma mokyklose (dėstymo kokybė anglakalbiams dažnai abejotina), iki 1974 m. buvo reikalaujama mokėti kalbą norint įsidarbinti valstybės tarnyboje ir valstybei priklausančiose įmonėse (pašte arba oro linijose).