|
== Gyvenimas ==
Friedrichas Wilhelmas Josephas Schellingas buvo labai anksti subrendusio proto mąstytojas: būdamas septyniolikos metų jaunuolis įgijo magistro laipsnį, o dvidešimties buvo pakviestas užimti katedrą Jenoje; jau tada jis buvo vertinamas kaip daugelio darbūdarbų autorius, jį rėmė Fichte ir Goethe. Kaip tik tuo metu Jenoje gimė „romantinė mokykla“, kuriai, be kitų, priklausė Schlegeliai, Novalis, Tieckas ir kurios filosofu tapo Schellingas. Jau tada jis nutolo nuo Fichte‘s, kuris pirmasis jį patraukė į filosofiją, ir nuo Hegelio, su kuriuo buvo kolegos ir kartu dirbo universitete. Viurcburge, kur nuo 1803 metų ėmė vadovauti katedrai, jo pažiūros toliau kito, domėjimasis religija, ypač estetika. Meną dabar jis laikė aukščiausiąja žmogaus kūryba, tad nieko nuostabaus, jog metė universitetą, kad užimtų sekretoriaus vietą Dailiųjų menų akademijoje Miunchene (1806–1820). Vis dėlto vėliau grįžo į darbą universitete, pirmiausia Erlangene, o nuo 1827 metų Miunchene. Tai buvo Hegelio triumfo laikai, Schellingas buvo beveik visiškai užmirštas. Tačiau jį prisiminė Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV, kuris vis dar simpatizavo tuomet jau atgyvenusioms romantinėms pažiūroms, ir 1841 m. Pakvietė seną mąstytoją į Berlyną su ta ypatinga intencija, kad šis sudarytų priešpriešą ateistiniams hegelininkų polinkiams. Schellingą karštai sveikino Berlyne; puiki, daug žadanti pradžia jaunystėje, o vėliau ilga tyla žadino smalsumą. Tačiau jis vilčių nepateisino ir trumpai padirbęs nusišalino nuo universiteto veiklos.
Ankstyva branda, ilgas gyvenimas, darbas penkiuose universitetuose ir poroje akademijų–tokia buvo Schellingo dalia. Įžvalgus ir sumanus, bet perdėm stokojantis tikslumo, neturintis mokslinio metodo, jis buvo pusiau filosofas, pusiau poetas. Ir pats filosofiją laikė greičiau įkvėpimo ir genialumo nei tyrinėjimo dalyku; tai buvo tipiškas romantizmo požiūris, ir Schellingas labiau nei kas kitas nusipelno romantinio filosofo vardo.
|
