Franz Lehár: Skirtumas tarp puslapio versijų

336 baitai pašalinti ,  prieš 3 metus
S
 
Vienoje F. Leharas susilaukė sėkmės su [[valsas|valsais]] „Asklepijas“ ir „Auksas ir sidabras“. 1902 m. jis metė darbą kariuomenėje, dirbo dirigentu vasaros teatre [[Prateris|Prateryje]] ir po to Vienos teatre. Šiame ir Karolio teatre buvo atliktos pirmosios F. Leharo operetės. 1905 m. operetė „Linksmoji našlė“ (''Die lustige Witwe'') susilaukė neįtikėtinos sėkmės. Tai buvo pati sėkmingiausia operetė istorijoje ir sukėlė naują Vienos operečių populiarumo bangą užsienyje. Sekanti operetė „Vyras su trimis žmonomis“ nebuvo sėkminga, tačiau po to sekusios „Grafas Liuksemburgas“ (1909) ir „Čigoniška meilė“ (1910) irgi susilaukė tarptautinio populiarumo. F. Leharas po to bandė kurti sudėtingesnius ir stambesnius kūrinius, tačiau jie publikos nesužavėjo. [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] metu F. Leharas dirigavo kariuomenės muzikinėms grupėms. Po karo jo populiarumas smuko iš JAV paplitus įvairiems kitiems populiariosioms muzikos žanrams. F. Leharas tarptautinį populiarumą susigrąžino pradėjęs bendradarbiauti su dainininku Richardu Tauberiu. Sekė sėkmingos operetės „Caraitis“ (''Der Zarewitsch'', 1927), „Frydrika“ (''Friederike'', 1928) ir populiariausia iš vėlyvųjų − „Šypsenų šalis“ (''Das Land des Lächelns'', 1929), kurioje įtraukta geriausiai žinoma F. Leharo daina su H. Tauberiu − ''Dein ist mein ganzes Herz'' (apytiksliai „Tu esi mano širdies atgaiva“).
 
{|tableborder="1" cellspacing="0" style="float:left; margin: 1em 1em 0.5em 0.5em; border:2px solid #08298A; text-align:center;" class="toccolours"
|style="padding:0;" class="toccolours"|[[Vaizdas:Clapperboard icon.png|70px]]
[http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/19651 Operetė „Linksmoji našlė“ </br>lietuvių k., LRT archyvas]
|}
Vėlyvaisiais metais F. Leharas užsiėmė savo operečių muzikos adaptavimu [[kino filmas|kino filmams]] ir sukūrė vienui vieną stambų kūrinį, operą „Džudita“ (''Giuditta''), kuri pastatyta 1934 m. Vienos valstybiniame operos teatre su H. Tauberiu ir Jarmila Novotna pagrindiniuose vaidmenyse. Opera buvo transliuota per 120 radijo stočių. 1935 m. F. Leharas įsteigė savo leidybinę firmą „Glocken Verlag“, kad perimtų savo kūrinių leidybos teises iš bankrutavusio buvusio leidėjo. Jis supirkinėjo teises į savo kūrinius su pažymėtina išimtimi − teisių į „Linksmąją našlę“ jam nepavyko įgyti. [[Fašistinė Vokietija|Fašistinei Vokietijai]] okupavus Austriją ir [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] metu F. Leharas gyveno Vienoje ir Bad Išlyje. Jo padėtis buvo labai trapi, nes jo žmona buvo žydė ir keletas jo artimų kūrybinių bendradarbių žuvo koncentracijos stovyklose. [[Adolfas Hitleris|A. Hitleris]] asmeniškai mėgo „Linksmąją našlę“ ir tikriausiai tai apsaugojo F. Leharą nuo persekiojimo. Po karo jam pradėjo grėsti įtarimai dėl bendradarbiavimo su fašistais, jis su šeima pasitraukė į [[Ciurichas|Ciurichą]] Šveicarijoje, kur 1947 m. mirė jo žmona. F. Leharas mirė 1948 m. spalio 24 d. grįžęs [[Bad Išlis|Bad Išlį]], kur palaidotas. Jo viloje Bad Išlyje įsteigtas F. Leharo vardo muziejus.
 
9 291

pakeitimas