Suvalkų sutartis: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Lietuvos-Tarybų Rusijos taikos sutartis|1920 m. liepos 12 d. sutartimi]] tarp Lietuvos ir Tarybų Rusijos buvo numatyta, kad [[valstybės siena|valstybės sienos]] tarp Lietuvos ir Lenkijos nustatymas, tai jų abiejų reikalas (II d.) [[Liepos 10]] d., reikalaujant Antantės[[Antantė]]s atstovams, Lenkijos ministras pirmininkas Grabskis pasirašė protokolą įsipareigodamas Antantei nedelsiant perleisti Lietuvai Vilnių ir jo apylinkes pagal 1919 m. [[gruodžio 8]] d. nustatytą demarkacinę liniją ([[Kerzono linija|Kerzono liniją]]). Tačiau perduoti Lietuvai Vilniaus Lenkija nesuskubo iš dalies dėl spartaus [[Raudonoji armija|Raudonosios armijos]] puolimo, kurio metu Vilnius atiteko į Tarybų Rusijos rankas. Tarybų Rusija, remiantis jau pasirašyta sutartimi, perdavė Vilnių Lietuvai [[liepos 15]] d. Tačiau Raudonoji armija iš Vilniaus pasitraukė tik [[rugpjūčio 26]] d., kada Lenkija, savo ruožtu, perėjo į kontrpuolimą prieš Raudonąją armiją. Tą pačią [[rugpjūčio 26]] d. į Kauną atvyko lenkųLenkijos derybininkų delegacija. Lietuva ir Lenkija ėmėsi sunkių derybų dėl Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių santykių. Deryboms nesisekant prasidėjo susidūrimai tarp Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių Suvalkijoje. [[Tautų Sąjunga|Tautų Sąjungos]] karinės kontrolės komisijos, atvykusios į susidūrimų vietą spaudimu nutrūkusios derybos buvo vėl atnaujintos ir baigėsi jos Suvalkų sutartimi. Lenkija sutartį pasirašė tik dėl didelio Tautų Sąjungos spaudimo.

Derybose dalyvavo iš Lietuvos pusės: delegacijos vadovas – Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius [[Bronius Kazys Balutis]], fronto vadas generolas [[Maksimas Katchė]], Generalinio štabo Operacinio skyriaus viršininkas majoras [[Aleksandras Šumskis]], Steigiamojo Seimo narys, diplomatas ''Valdemaras[[Voldemaras Vytautas Čarneckis'']], Laikinojo Vilniaus komiteto pirmininkas prof. [[Mykolas Biržiška]]. Iš Lenkijos pusės: Lenkijos kariuomenės vyriausiosios vadovybės atstovai pulkininkas [[Mieczysław Mackiewicz]] ir rotmistras [[Adam Romer]], užsienio reikalų ministerijos atstovai [[Juliusz Lukasiewicz]] ir ''Waclaw Przesmycki''.<ref>[http://www.voruta.lt/ka-primena-suvalku-sutartis/ Ką primena Suvalkų sutartis?]</ref>

Tiesioginiu J. Pilsudskio nurodymu [[spalio 9]] d., karinį išsilavinimą gavęs carinės Rusijos armijoje [[Liucjanas Želigovskis]] su lenkų karių rinktine, imitavęs [[Vilniaus kraštas|Vilniaus krašto]] gyventojų maištą, apėjęs demarkacinę liniją, nesunkiai užėmė Vilnių, kur tebuvo 3 Lietuvos kariuomenės batalionai. Jauna Lietuvos valstybė tarp abiejų sutarčių pasirašymo ''[[de facto]]'' nesugebėjo įsitvirtinti Vilniaus krašte, tačiau sustabdė Želigovskio „maištininkų“ veržimąsi į Lietuvą, Lietuvos kariuomenei laimėjus [[Giedraičių mūšis|kautynes prie Giedraičių ir Širvintų]]. Tolesnius karo veiksmus sustabdė Tautų Sąjunga, įtikinusi, kad konfliktą reikia spręsti derybomis. Tačiau jos Vilniaus problemos neišsprendė.