Destalinizacija: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

Pirmąsias destalinizacijos priemones įvedė Lavrentijus Berija praėjus trims savaitėms po Stalino mirties. Jis reabilitavo Kremliaus gydytojus, kurie prieš pat Stalino mirtį buvo apkaltinti sąmokslu, sustiprino sovietų respublikų nacionalinius kadrus ir sustabdė vieno svarbiausių valstybinių represijų organų "Kontrrevoliucinių nusikaltimų komiteto" darbą. Svarbiausiu veiksmu buvo apie 1,2 mln. lagerių kalinių paleidimas iš [[Gulagas|Gulago]]. [[Amnestija]] pritaikyta tik tiems kaliniams, kurie buvo nuteisti mažiau nei 5 metams. Tuo būdu amnestija praktiškai nepalietė politinių kalinių. Laukiami pokyčiai ir lagerių režimo palengvinimai nuo 1953 m. paskatino sukilimus lageriuose, kurie buvo nukreipti prieš išlikusias sunkias kalinimo sąlygas.<ref>[[Stephan Merl]]: ''Entstalinisierung, Reformen und Wettlauf der Systeme 1953–1964.'' In: [[Stefan Plaggenborg]], [[Manfred Hellmann (Historiker)|Manfred Hellmann]], [[Klaus Zernack]], [[Gottfried Schramm (Historiker)|Gottfried Schramm]] (Hrsg.): ''Handbuch der Geschichte Russlands.'' Band&nbsp;5: ''1945–1991. Vom Ende des Zweiten Weltkrieges bis zum Zusammenbruch der Sowjetunion.'' Teilband&nbsp;2. Hiersemann, Stuttgart 2002, ISBN 3-7772-0343-2, S.&nbsp;175–203.</ref>

 

{{ist-stub}}