Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas Ragaiselis pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Homo ergaster keitimas)
S →‎Tarpukaris: neveikianti nuoroda
Eilutė 22:
 
=== Tarpukaris ===
[[1918]] m. [[lapkričio 3]] d. [[Lietuvos Taryba|Lietuvos Valstybės Tarybos]] XI-oje sesijoje buvo priimtas nutarimas dėl 9 ministerijų, tarp jų ir užsienio reikalų ministerijos, įsteigimo. Tų pačių metų [[lapkričio 4]] d. prof. [[Augustinas Voldemaras|Augustinui Voldemarui]] buvo pavesta sudaryti pirmąją laikinąją Lietuvos Vyriausybę. Prof. A. Voldemaras išreiškė norą užimti ne tik [[Ministras pirmininkas|Ministro pirmininko]], bet ir užsienio reikalų ministro postą ir tapo pirmuoju užsienio reikalų ministru. Tuo metu svarbiausiu Užsienio reikalų ministerijos tikslu buvo atkurtos Lietuvos valstybės pripažinimas ir siekis pasikeisti Lietuvos diplomatinėmis atstovybėmis su užsienio valstybėmis. Pirmuoju oficialiai pripažintu Lietuvos pasiuntiniu užsienio valstybėje, Vokietijoje, priimtu su visomis diplomatinėmis privilegijomis, [[1918]] m. [[lapkričio 20]] d. tapo Jurgis Šaulys. Jis taip pat buvo įgaliotas įkurti Lietuvos atstovybę Šveicarijoje, o vėliau ir su Vokietija kariaujančiose JAV, Anglijoje ir Prancūzijoje. 1920 m. liepos 12 d. buvo pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis, kuria Rusija atsisakė nuo bet kurių teisių į Lietuvą. Ministerijoje buvo įvesti diplomatinėje praktikoje įprasti diplomatiniai laipsniai, rangai. Kadangi pagal tuometę diplomatinę praktiką ambasadorių titulais galėjo vadintis tik didžiųjų valstybių atstovai, aukščiausias diplomatinis rangas Lietuvoje iki pat okupacijos buvo [[nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras]]. [[1921]] m. Ministeriją sudarė keturi departamentai: Bendrasis (sudarytas iš konsulinio ir diplomatinių pasų skyriaus, buhalterijos, archyvų bei bendrosios raštinės skyrių – viso 25 darbuotojai); Rytų (7 darbuotojai); Europos Centro (7 darbuotojai) ir Vakarų (6 darbuotojai). 123 Lietuvos diplomatai dirbo užsienyje. Nuo trečio dešimtmečio pabaigos įsitvirtino pastovi URM struktūra, kurią sudarė Ministro kabinetas ir trys departamentai: Politikos; Teisių ir administracijos bei Ekonomikos. 1940 m. pradžioje URM turėjo 218 darbuotojų, iš jų 123 dirbo centre, 95 – pasiuntinybėse ir konsulatuose užsienyje. Tarpukaryje Lietuva turėjo 12 užsienio reikalų ministrų; buvo įkūrusi 15 pasiuntinybių (kai kurie pasiuntiniai atstovavo Lietuvos interesams iškart keliose šalyse). 1940 m. sausio 1 d. Lietuva turėjo 12 karjeros konsulatų.<ref>[http://www.urm.lt/index.php?590125454 Lietuvos diplomatinė tarnyba 1918–1990]</ref>
 
=== Veikla okupacijos metu ===