Daniel Auber: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 42:
Danielis Oberas gimė 1782 m. sausio 29 d. [[Kanas (Prancūzija)|Kane]] ar netoli jo. Greitai po to jo šeima persikėlė į [[Paryžius|Paryžių]]. Jo tėvas buvo dailininkas mėgėjas ir vystė dailės priemonių verslą. Prasidėjus [[Didžioji Prancūzijos revoliucija|Didžiajai Prancūzijos revoliucijai]] tėvas dėl rojalistinių pažiūrų turėjo slapstytis. Pirmąsias muzikos pamokas D. Oberas išėjo pas vokiečių muzikantą Ignacą Antoną Ladernerį. Iki 1800 m. D. Oberas parašė sonatą pianinui ir dvi itališkų koncertų arijas. 1802 m. jis buvo nusiųstas mokytis verslo į Angliją, kur žavėjo vietos pirklius savo grojimu ir 1803 m. grįžo į Prancūziją nepajautęs potraukio prekybininko veiklai. Jis gyveno Paryžiuje remiamas tėvo ir 1805 m. parašė pirmąją vieno veiksmo operą „Akimirkos klaida“ (''L’erreur d’un moment''). Taip atsitiko, kad jos pristatymo metu tarp publikos buvo [[Luidžis Kerubinis]], kuris patarė D. Oberui pradėti užmirštant viską, ką jis žino apie muziką. D. Oberas trejus metus mokėsi pas L. Kerubinį. Šiuo laikotarpiu rašė instrumentalistinius kūrinius: koncertus violončelei, koncertą smuikui, pianino trio ir styginių kvartetą. Mokslų metu jo meiluže tapo ištekėjusi ir taip pat L. Kerubinio mokinė Polina Diušanž (''Pauline Duchambge''). L. Kerubinis ir P. Diušanž supažindino D. Oberą su Šimė princu Belgijoje, kur buvo atlikti keletas kompozitoriaus kūrinių. 1813−1819 m. D. Oberas nieko nesukūrė. 1819 m. mirė jo tėvas, kuris buvo turtingas, tačiau prieš pat mirtį bankrutavo. Iki to laiko D. Oberas gyveno vien tėvo remiamas.
Su L. Kerubinio pagalba D. Oberas buvo supažindintas su libretistu Fransua Planaru, kuris pažadėjo parašyti libretus trims operoms. Pirmoji iš jų, vieno veiksmo „Testamentas“, 1819 m. patyrė visišką nesėkmę, tačiau antroji „Ponia piemenaitė“ (''La Bergère châtelaine'') ir trečioji „Ema“ (''Emma'') sulaukė sėkmės ir jomis D. Oberas užsitikrino sėkmingo kompozitoriaus padėtį Paryžiuje. Tuo metu jis pradėjo bendradarbiauti su dramaturgu [[Eugène Scribe|Eženu Skribu]], kuris po to rašė libretus D. Obero operoms iki savo mirties 1861 m. Pirmu bendradarbiavimo vaisiumi buvo opera „Lesteris“ (''Leicester''), po to sekė opera „Sniegas“ (''Le Neige''). Jomis D. Oberas pradėjo garsėti užsienyje. Opera „Leokadija“ (1824) padarė įspūdį [[Feliksas Mendelsonas|F. Mendelsonui]]. 1825 m. pastatyta opera „Masonas“ užbaigė
1826 m. opera „Fiorella“ žymėjo brandžiojo D. Obero kūrybos periodo pradžią. Po to kompozitorius su E. Skribo pagalba sukūrė garsiausias savo operas „Nebylė iš Portičio“ (''La muette de Portici'') ir „Brolis velnias“ (''Fra Diavolo'', 1830). 1829 m. jis išrinktas į Prancūzijos akademiją. Po 1830 m. liepos revoliucijos D. Oberas buvo vienu iš naujai pertvarkyto Paryžiaus operos teatro žvaigždžių. Sekė operos su E. Skribo libretais: „Gėrimas“ (Le Philtre, 1831), „Priesaika“ (Le Serment, 1832), „Gustavas III“ (1833), „Fėjų ežeras“ (''Le Lac des Fées'', 1839). Viso su E. Skribu D. Oberas paruošė 38 kūrinius teatro pastatymui. Jo operos turėjo baleto elementų, pasirodymuose dalyvavo šokėjai, naudota [[choreografija]]. Iš D. Obero operų motyvų savo kūrybai sėmėsi [[Richardas Vagneris|R. Vagneris]], [[Gaetanas Donicetis|G. Donicetis]] ir [[Džiuzepė Verdis|Dž. Verdis]]. 1942 m. D. Oberas tapo Paryžiaus konservatorijos direktoriumi. Jam vadovaujant joje mokėsi garsūs prancūzų kompozitoriai: [[Kamilis Sen Sansas]], [[Žoržas Bizė]], [[Leo Delibas]], [[Žiulis Masnė]], [[Gabrielis Forė]] ir [[Vincent d'Indy|Vensanas d'Endis]]. 1857 m. jis tapo Napoleono III kapelmeisteriu. 1870 m. Prancūzijoje nuvertus monarchiją ([[Napoleonas III|Napoleono III]] imperiją) D. Oberas buvo aršiai užsipultas respublikonų. Jis mirė 1871 m. gegužės 12 d. Paryžiuje.
| |||