Perraša: Skirtumas tarp puslapio versijų

Nors lietuvių rašyba grįsta fonetiniu principu, tačiau ji ne visai tiksliai atspindi tarimą: pavyzdžiui, žodyje ''skiaučių'' raidės ''i'' nėra garsas ''i'', o tik minkštumo ženklas, raidė ''a'' čia tariama kaip platusis ilgasis išplatėjęs [[balsis]] ''e'', be to, po minkštojo [[Priebalsis|priebalsio]] (šiuo atveju – po [[afrikata|afrikatos]] ''č'') užpakalinės eilės balsiai supriešakėja, todėl ''ų'' šiek tiek priartėja prie [[Vokiečių kalba|vokiečių kalbos]] ''ü'', o [[Nazalizacija|nosinis]] ženklas dabartinėje kalboje nebereiškia tarimo su nosiniu atspalviu – tai tik ilgasis balsis; įprastiniame užrašyme nepažymėtas šiame žodyje suminkštėjęs ''s''; nepažymėta [[priegaidė]]. Atsižvelgiant į visas pastabas, fonetinėje perrašoje šis žodis supaprastintai galėtų būti užrašytas taip: [s' k' ǽ: u č' ů:]. Fonetinė perraša taikoma ir [[Dialektas|tarmėtyroje]], kur vartojami papildomi ženklai tarmių garsams užrašyti. Viena iš plačiausiai vartojamų fonetinės transkripcijos sistemų – [[tarptautinė fonetinė abėcėlė]] (TFA).