Samuel Barber: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 32:
}}
'''Samuelis Barberis''' ({{en|Samuel Barber}}, 1910 m. kovo 9 d., Vest Česteris, [[Pensilvanija]] – 1981 m. sausio 23 d., [[Niujorkas]]) – XX a. [[JAV]] kompozitorius, geriausiai žinomas „Adadžio styginiams“ (''Adagio for Strings''
== Biografija ==
Samuelis Barberis gimė 1910 m. kovo 9 d. Vest Česteryje, [[Pensilvanija|Pensilvanijos valstijoje]]. Nuo šešerių jis grojo vilončele ir bandė rašyti muzikines kompozicijas. Savo tikslą tapti kompozitoriumi atskleidė laiške motinai būdamas devynerių. Jis buvo tėvų pasiųstas mokytis pianino ir būdamas vienuolikos grojo [[vargonai]]s vietos bažnyčioje. S. Barberis taip pat turėjo stiprų balsą ir rašė kūrinėlius vokaliniam atlikimui. Jį rėmė dėdė kompozitorius Sidnis Houmeris ir S. Barberis nuo 1924 m. mokėsi Kurčio muzikos institute [[Filadelfija|Filadelfijoje]]. Mokslai užtruko 10 metų. Vadovaujant
Nuo 1928 m. S. Barberis daug keliavo, lankėsi Europoje. Italijoje sukurta sonata smuikui (neišlikusi) jam laimėjo pirmąjį apdovanojimą iš [[Kolumbijos universitetas|Kolumbijos universiteto]]. Grįžęs iš kelionių kompozitorius sudarė pirmąjį savo opusą iš sonatos smuikui ir serenados styginių kvartetui. Jo draugu tapo bendramokslis italas [[Gian Carlo Menotti|Džian Karlas Menotis]], su kuriuo S. Barberis bendradarbiavo
1935 m. Niujorko filharmonijos orkestro dirigentas Verneris Jansenas organizavo S. Barberio kūrinių koncertą, kuris buvo transliuotas „[[NBC]]“ radijo programoje. S. Barberis pats dalyvavo atlikime, grojo ir dainavo. Kurį laiką jis dainavo [[baritonas|baritonu]] „NBC“ radijo programoms. 1935 m. jis laimėjo „Romos prizą“ ir stipendiją dvejų metų mokslams Amerikiečių akademijoje [[Roma|Romoje]]. Tuo metu S. Barberis sukūrė vienos dalies simfoniją (op. Nr. 9), muziką šešiems [[Džeimsas Džoisas|Dž. Džoiso]] eilėraščiams ir „Styginių kvartetą B minore“ (op. Nr. 11). Pastarojo antroji dalis „Adadžio styginiams“ tapo neabejotinai populiariausiu ir geriausiai žinomu S. Barberio kūriniu. Kūrinio premjera plačiajai publikai įvyko 1938 m. lapkričio 5 d. per „NBC“ radiją, jį atliko „NBC“ simfoninis orkestras diriguojant vienam garsiausių dirigentų [[Arturo Toscanini|A. Toskaniniui]]. 1939−1942 m. S. Barberis dėstė kompoziciją Kurčio institute. 1942 m. paruošė „Antrąją esė orkestrui“ (op. Nr. 15). Jis buvo pašauktas į karinę tarnybą (vyko [[Antrasis pasaulinis karas]]), atliko karinius apmokymus, parašė kūrinių armijai (''Commando March'', 1943). 1946 m. sukūrė baletą „Medėja“ (op. Nr. 23, originaliu pavadinimu „Gyvatės širdis“), kurį atliko [[Martha Graham|Martos Grehem]] trupė Kolumbijos universitete. 1947 m. jis sukūrė „Knoksvilis: 1915 m. vasara“ (op. Nr. 24) soprano Eleanor Steber užsakymu. Kitu pažymėtinu kūriniu tapo 1949 m. sukurta „Sonata pianinui E minore“ (op. Nr. 26), kurią atliko [[Vladimir Horowitz]].
Eilutė 58:
}}
|}
Antrojoje gyvenimo pusėje S. Barberis buvo plačiai pripažintas kompozitorius, beveik visi jo kūriniai buvo parašyti žymių atlikėjų ar institucijų užsakymais. Jis mokėsi tapti dirigentu, bet šios ambicijos buvo trumpalaikės. 1958 m. jis buvo apdovanotas [[Pulicerio premija]] už operą „Vanesa“ (''Vanessa'') ir 1963 m. − antrą kartą už „Koncertą pianinui“. 1966 m. [[Metropolitan Opera|Metropoliteno operos teatro]] sezono atidarymui S. Barberis paruošė operą „Antonijus ir Kleopatra“. Po 1966 m. kompozitorius kovojo su alkoholizmu ir [[depresija]]. Jis gyveno Santa Katarinoje [[Italija|Italijoje]] ir Niujorke. 1976 m. apdovanotas Aukso medaliu už muziką iš Amerikos akademijos ir Menų ir literatūros instituto. 1978 m. ir iki gyvenimo pabaigos
== Literatūra ==
| |||