Voiničiaus rankraštis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Rankraštį sudaro 240 [[pergamentas|pergamentinių]] puslapių. Puslapio matmenys – 15 x 23 cm, knygos storis – 3 cm. Parašyta paukščio plunksna. Kiekviename puslapyje yra grubiai nuspalvintų iliustracijų. Pagal jas knyga skirstoma į šias dalis: botaninę, astronominę, biologinę, kosmologinę, farmacinę ir receptinę. Tekstas parašytas iš kairės į dešinę, suskirstytas paragrafais, pastebimos [[punktuacija|punktuacijos]] nėra. Knygoje yra daugiau nei 170 tūkst. ženklų. [[abėcėlė|Raidyną]] sudaro 20-30 ženklų, tačiau yra ir unikalių ženklų. Panašu, kad tekstas remiasi kai kuriomis fonetinėmis ir ortografinėmis taisyklėmis: dalis ženklų kartojasi daugelyje žodžių, dalis – niekad neina vienas po kito. Struktūra kaip natūralios kalbos, t. y. dalis žodžių pasikartoja ([[Cipfo taisyklė]]), žodinė entropija primena anglų ar lotynų kalbą. Botaninių straipsnių pradžiose esantys žodžiai daugiau knygoje nesikartoja, todėl, tai, matyt, yra pavadinimai. Nuo Europos kalbų skiriasi tuo, kad nėra žodžių, ilgesnių nei 10 ženklų, taip pat nėra žodžių iš 1 ar 2 ženklų. Dalis ženklų turi fiksuotą vietą žodyje (pvz., tik viduryje, tik pabaigoje) kaip [[arabų raštas|arabų rašte]]. Rankraščio leksikonas, lyginantpalyginti su įprastomis kalbomis, labai monotoniškas: dalis žodžių kartojasi po 3 kartus iš eilės, yra labai daug žodžių, besiskiriančių tik viena raide.

Rankraštis dar neišifruotas. Tačiau paėmus rankraščio lapo mėginius, radioaktyviosios anglies izotopo pagalba buvo nustatytas periodaslaikas, kada galėjo būti parašyta knyga. Po šių tyrimų paaiškėjo, kad knyga parašyta 1404-1428 m. Šiaurės Italijoje.

Pirmas tikrai žinomas knygos savininkas buvo [[XVII a.]] pr. [[Praha|Prahoje]] gyvenęs alchemikas [[Georgas Barešas]]. Jis, norėdamas išsiaiškinti knygos turinį, kreipėsi į žymų [[jėzuitai|jėzuitų]] mokslininką, iššifravusį [[koptų raštas|koptų raidyną]], [[Atanasijus Kircheris|Atanasijų Kircherį]]. Barešas Kircheriui nusiuntė keletą kopijų į Romą. Vėlesniais laikais tas kopijas aptiko Renė Canderbergas. Tai buvo pirmos žinios apie šį rankraštį. NežinomaNeaišku, ar Kircheris atsakė Barešui, tačiau yra žinoma, kad jis siekėnorėjo tą knygą nusipirkti. Barešas jos nepardavė, o po mirties ji atiteko Barešo draugui, [[Prahos universitetas|Prahos universiteto]] rektoriui Johanui Markusui Marcijui. Jis ją perdavė Kircheriui, be to, rankraštyje išlikęs [[1666]] m. laiškas, kuriame rašoma, jog šią knygą už 600 dukatų buvo nusipirkęs Šv. Romos imperatorius [[Rudolfas II]] (jis knygą laikė Rodžerio Beikono darbu).

Tolimesnius 200 metų knygos likimas nežinomas. Tikėtina, kad ji su kitais Kircherio darbais buvo saugoma Romos kolegijos bibliotekoje. [[1870]] m. [[Viktoras Emanuelis II|Viktorui Emanueliui II]] užėmus Romą, bibliotekoje saugomi darbaiveikalai buvo greitai pergabenti į universiteto bendradarbiųdarbuotojų bibliotekas. Voinyčiaus rankraštį su kitais Kircherio darbais greičiausiaitikriausiai pasiėmė jėzuitų rektorius Petrusas Beksas (išlikęs jo [[ekslibrisas]]). Vėliau Bekso biblioteka perkelta į Mondragono vilą prie Romos.

[[1912]] m. Romos kolegija išgyveno finansinius nepriteklius, todėl ryžosi parduoti dalį savo kolekcijos. Vilfredas Voinyčius nusipirko ~30 rankraščių, tarptaip kuriųpat ir šį paslaptingą kūrinį, vėliau pavadintą jo vardu. Po Vonyčiaus mirties 1930 m. knyga atiteko jo našlei [[Etelė Lilijan Voinyč|Etelei Lilijan Voinyč]], tada knygų prekeiviui Hensui Krausui. Šis, neradęs pirkėjų knygai, [[1969]] m. ją padovanojo Jeilio universitetui.

* [[Johanas Markusas Marcijus]] (''Johannes Marcus Marci''). Keliama hipotezė, kad pats Prahos universiteto rektorius Marcijus parašė rankraštį ir sukūrė jo istoriją. Nors jėzuitų tarpe Kircheris buvo labai gerbiamas, tačiau savo šifravimo darbuose darė daug klaidų. Dėl politinių priežasčių Marcijui vertėjo diskredituoti Kircherį. Apie rankraščio savininką Georgą Barešą jokių šaltinių, išskyrus susirašinėjimą su Kircheriu nėra. Taigi, visai tikėtina, kad Marcijus pats pasirašinėjo Barešu, o vėliau atidavė knygą Kircheriui.

Iš išlikusių rankraščio puslapių bendrai manoma, kad knygos tematika buvo [[farmakopėja]] arba ankstyvoji viduramžių [[medicina]]. Tačiau žvelgiant į iliustracijas taip pat galima išvestipadaryti įdomių išvadų.

Beveik užtikrintai galima teigti, kad pirmoji knygos dalis skirta herbalistikai, tačiau bandymas sulyginti realius augalus su stilizuotais knygos piešiniais nėra labai sėkmingas. Dalis augalų ([[trispalvė našlaitė]], papartis [[adiantas]], [[lelija]], [[dagys]]) atpažįstami nesunkiai. Dalis „botaninio“ skyriaus augalų perkopijuota į „farmacinį“, tačiau pastebėtina tai, kad augalų dalys skiriasi, arba tiesiog sumaišytos su kitų augalų dalimis.

Knygą tyrinėjęs Brumbaugh viename iš paveikslėlių teigė įžvelgęs [[saulėgrąža|saulėgrąžą]]. Kadangi šis augalas kilęs iš Šiaurės Amerikos tokiu atveju, knyga negalėjo būti sukurta anksčiau negu XVI a. Bet iliustracija yra gana neaiški, ir tenjoje galima įžvelgti tiek [[kiaulpienė|kiaulpienę]], tiek [[ramunė|ramunę]] ar kokį kitą Europoje paplitusį augalą.

Vandens telkiniai ir kanalai „biologinėje“ dalyje gali rodyti ryšį su [[alchemija]] (pavyzdžiui, gydomųjų eleksyrų receptai). Tačiau alchemijos knygose paprastai vaizduotivaizduojami mišinius sudarančių komponentų iliustracijos, procesai arba simboliai. Voinyčiaus rankraštyje to nėra.

[[paleobotanika|Paleobotanikos]] eksperto Sergio Toresella teigimu, knyga galėjo būti alcheminės herbalistikos rankraštis. Šią knygą su išgalvotais augalais ir raštu galėjęs sukurti koks žolininkas-[[šarlatanas]] ir ją, kaip kokią paslaptingą išminties knygą, nešiotis lankantlankydamas klientus. Šiaurės Italijoje netgi veikė tokias knygas kuriančių žmonių tinklas, tačiau ten buvo rašoma įprastu raštu, skyrėsi stilistika.

[[Astrologija]] vaidino svarbiąsvarbų rolęvaidmenį viduramžių gydymų metodikoje, todėl tokio tipo knygose neretai pasitaikydavo astrologinių brėžinių, kalendorių. Rankraštyje taip pat pavaizduoti įvairūs ratai, brėžiniai, tačiau pagal jokias astrologines tradicijas jų identifikuoti nepavyko. Tie skrituliški brėžiniai kartais interpretuojami kaip galaktikos ar primenantys ląsteles. Tokiems brėžiniams sudaryti reikėjo turėti mikroskopą ir teleskopą, nors minimu laikotarpiu viduramžių Europoje tokių nebūta.

JAV karo laivyno kriptoanalitikas Prescott Currier pastebėjo, kad botaninės dalies puslapius galima padalinti į dvi dalis, kurioms būdinga skirtinga stilistika ir [[rašysena]]. Jis iškėlė hipotezę, kad kūrinį parašyti galėjo 2parašyti du autoriai, naudoję skirtingus dialektus ar ortografijas. Kitų rašysenos tyrėjų ši hipotezė paneigta.

* Raidinis šifras. Pasak šios teorijos rankraštis parašytas kažkuria Europos kalba, tačiau raidės užkoduotos nežinoma koduote. Šia teorija rėmėsi dauguma XX a. knygos šifruotojų. Paprasčiausi šifravimo būdai raides pakeičiant simboliais greitai atmesti, nes tokiu būdu šifrą atskleisti labai lengva. JAV Nacionalinio saugumo agentūros kriptoanalitikai taikė polialfabetinio šifro (sukurto dar XV a.) metodiką. Manoma, kad balsiai galėjo būti panaikinti prieš užrašant. Nors buvo teigiančiųjų, kad jiems pavyko iššifruoti rankraštį, tačiau neinė vienas iššifravimošifravimo metodas nepripažintas realiu, nes yra pernelyg sudėtingas ir gali būti pritaikomas bet kokiai simbolių aibei.

Raidinio šifro teoriją galėtų paremti tai, kad numanomas autorius Rodžeris Beikonas nusimanė šifruoseapie šifrus, o to meto Europoje pradėjo plisti [[kriptografija|kriptografijos]] mokslas. Tačiau prieš teorijąteorijai rodoprieštarauja tai, kad polialfabetinio šifro naudojimas turėtų panaikinti natūralias teksto savybes, pavyzdžiui, Cipfo dėsnį, tačiau taip nėra. Be to, polialfabetinis šifras išpopuliarėjo tik XVI a.

* Šifras kodinėje knygoje. Pasak šios teorijos, rankraščio žodžiai yra kodai, o jų reikšmės pateiktos atskiroje knygoje. Pagrindinis šią teoriją palaikantis argumentas, kad vidinė struktūra ir žodžių ilgis sutampa su naudojamais romėniškuoseromėniškiems skaičiuoseskaičiams. Tačiau toks metodas labai apsunkintų teksto supratimą, o knygoje turėtų būti užuominų apie raktą.

* Vizualinis šifras. James Finn knygoje „Pandoros viltis“ teigiama, kad tekstas užkoduotas [[ivritas|ivritu]]. Sukūrus Voinyčiaus rankraščio transkripciją (kad tekstas galėtų būti apdirbamasapdorotas kompiuteriu) paaiškėjo, kad dalis žodžių gali būti parašyti ivritu ir pasikartoja, kad suklaidinti skaitytoją. Pvz., transkribuotas ''Ain'' (ivrite reiškia „akis“), kitur užrašomas kaip ''aiin'' arba ''aiiin'', dėl to susidaro įspūdis, kad tai skirtingi žodžiai, nors taip nėra. Nors vizualinio atkodavimo būdas gali būti sėkmingesnis, negu matematinis, tačiau jis labiau pažeidžiamas įvairių asmeninių interpretacijų.

* Mikrografija. Vienas pirmųjų Voinyčiaus rankraščio šifruotojų profesorius William Newbold iškėlė hipotezę, kad matomas [[tekstas]] bereikšmis, o prasmė slypi tik padidinus tekstą matomose dalelėse. Jis teigė iššifravęs ištisą paragrafą, kur neva Beikonas rašąs apie mikroskopo naudojimą. Vėlesniais tyrimais patvirtinta, kad „dalelės“ yra tik rašalo paliktos žymės, o pritaikytas dešifravimo metodas per daug universalus.

* [[Steganografija]]. Šis metodas remiasi principu, kad dauguma teksto yra beprasmiška, o informacija paslėpta, pavyzdžiui, kiekvieno žodžio kas antroje raidėje, raidžių, sudarančių eilutę ar žodį, skaičiuje ir panašiai. Steganografijos metodai aprašyti dar [[1499]] m. Johano Tritemijuso. Dalis tyrėjų įžvelgia, kad galėjo būti panaudotos [[Kardano grotelės]]. Šios hipotezės negalima nei patvirtinti, nei atmesti, kadangines iššifruoti stegotekstą neturint rakto praktiškai neįmanoma. Tačiau tada neaišku, kam buvo naudojamas išgalvotas raidynas ir kaip gavėjas galėjo iššifruoti turinį.

Ši teorija turiistoriškai istorinio pagrindopagrįsta, nes viduramžių Europoje išties dalis kitų kraštų kalbų būdavo peršifruojamos į [[lotynų raštas|lotynišką raidyną]], nors atsirasdavo ir originalių raidynų kūrėjų. Nors tokių pavyzdžių išlikę nedaug, tačiau pasakojimų apie raštus kūrusius misionierius yra nemažai. Galbūt ir Voinyčiaus rankraštį sukūrė dar [[Markas Polas|Marko Polo]] laikų misionierius arba iš ten atgabentas azijietis.

Šios hipotezės naudai pateikiami argumentai yra teksto sandara, tonacija, artikelių nebuvimas, žodžių pasikartojimas, būdingas Azijos kalboms, [[sintaksė]]s, skaičių nebuvimas, iliustracijų keistumas. Užuomina gali būti ir pirmame puslapyje esantys raudoni simboliai, būdingi kiniškiems rankraščiams, galimas rankraščio dalijimas po 15 dienų. Tačiau niekas, tametaip tarpepat ir Pekino akademijos mokslininkai, rankraščio iliustracijose nesugebėjo atrasti jokių Azijos mokslo darbams būdingų požymių.

* Daugiakalbis tekstas. 1987 m. Leo Levitovo knygoje „Voinyčiaus rankraščio sprendimas: Katarų erezijos Induros ritualo ir Izdidės kulto“kulto vadovėlis" teigiama, kad rankraštį galėję parašyti [[katarai]] kaip slaptą ritualų rinkinį. Jie galėję panaudoti įvairias dvasininkijai nesuprantamas to meto kalbas: [[flamandų kalba|flamandų]], senovės prancūzų, [[vokiečių aukštaičių kalba|vokiečių aukštaičių]]. Pasak jo, iliustracijos – tai ne realiųtikrų dalykų piešiniai, o ritualų simbolika. Ši teorija paprastai atmetama kaip pseudomokslinė.

* [[Mistifikacija]]. Keista teksto struktūra, įtartini piešiniai (fantastiniai augalai, neaiškios kopijos) kelia didelį įtarimą, kad visa knyga tėra mistifikacija. 2003 m. Kylio universiteto profesorius Gordon Rugg parodė, kad tekstas, struktūra identiškas rankraščiui, gali būti parašytas naudojantisnaudojant trijų stulpelių lentelę (priešdėliai, priesagos, šaknys). Naudojantis šia lentele galima darytisudaryti įvairias žodžių kombinacijas. Tačiau Rugo gauto teksto ir rankraščio teksto panašumas yra vizualinis, be to, tokiu metodu galima įrodyti, kad jokia reali kalba neegzistuoja.