Romėnų mitologija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pradinė romėnų religija pasikeitė paveikta įvairių tikėjimų. Ji asimiliavo didelę dalį [[Graikų mitologija|graikų mitologijos]]. Mažai žinoma apie ankstyvąją romėnų religiją iš tų laikų šaltinių, daugiau žinoma tik iš vėlesnių rašytojų (kaip, pvz., [[Markas Terentijus Varonas]] (''Marcus Terentius Varro'')), kurie perteikė senstančias tradicijas. Kiti poetai kaip [[Ovidijus]] ir jo „[[Fastai]]“ buvo stipriai įtakotipaveikti graikų mitologijos. Šių rašytojai darbai, kurie pasitelkė graikų tikėjimą, dažnai naudojami užpildyti spragasspragoms romėnų tradicijoje užpildyti.

Oficialioje romėnų ritualinėje dvasininkų praktikoje aiškiai išskiriamos dvi dievų klasės: ''di indigetes'' ir ''di novensides'' arba ''novensiles''. ''Di indigetes'' – vietiniai romėnų dievai, kurių vardai ir prigimtis matoma pagal ankstyvuosius dvasininkų titulus/pavadinimus ir pagal konkrečias kalendorines šventes. VisoIš viso yra 30 dievų, kurie turi savo kalendorines šventes. ''Di novensides'' – vėlesni dievai, kurių kultai paplito vėliau, dažniausiai dėl krizių ar nuopuolių. Prie ''di indigetes'' buvo ir specializuoti dievai, atliekantys konkrečias funkcijas ar globojantisglobojantys tam tikrą veiklą. Senuose ritualų fragmentuose vaizduojami greta arimo, sėjos darbų, o tai nurodo, kad kiekvienai veiklai buvo kviečiama vis kita dievybė. Jos vardas dažniausiai kildavo nuo globojamos veiklos. Specializuotos dievybės gali būti įvardinamos kaip dievybės globėjos, prižiūrėtojos, kurių kviečiamasi kartu su svarbesnėms dievybėmis.

Romėnų dievai globojo tam tikrą aiškiai apibrėžtą sritį: [[Janas]] globojo duris; [[Vesta]] – širdį; [[larai]] – laukus ir namus; [[palai]] – ganyklas; [[Saturnas (mitologija)|Saturnas]] – sėją, [[Cerera]] – javų augimą, derlingumą ir t. t. Net ir vyriausias dievas [[Jupiteris (mitologija)|Jupiteris]] turėjo globojamaglobojamą sritį, jo prašydavo lietaus derliui bei buvo romėnų gynėjas kare.

Romėnų panteono viršūnę sudarė dievų triada Jupiteris, [[Marsas (mitologija)|Marsas]] ir [[Kvirinas]], kurių žyniai, flamenai, buvo vyriausi tarp dvasininkų, bei Janas ir Vesta. Šie dievai pradžioje turėjo mažai individualumo bei asmeninės istorijos, genealogijos. Priešingai nei graikų dievai, nebuvo mitų apie romėnų dievų santykius su mirtingaisiais. Buvo garbinamas ir [[Numa Pompilijus]], mitinis antrasis Romos valdovas, kuris, kaip buvo tikima, vedė romėnų šaltinio deivę [[Egerija|Egeriją]], vėlesniuose literatūros šaltiniuose identifikuojamą su [[nimfa]]. Pakankamai ankstyvu laikotarpiu mitologija buvo papildyta naujais elementais. Pasak legendos, karalių Tarkvinijų valdymo laikais įsteigta Kapitolijaus triada – Jupiteris, [[Junona]] ir [[Minerva]], užėmusi aukščiausią vietą Romos religijoje. Kitas papildymas – Dianos ant Aventino kalvos garbinimas ir sibilinių knygų įvedimas, kuriose surašytos pasaulio istorijos pranašystės. Pagal legendą sibilines knygas nusipirko Tarkvinijus VI a. pr. m. e. pabaigoje iš Kumų Sibilės.

Plečiantis Romos valstybei romėnų mitologija absorbavo ir aplinkinių užkariautų teritorijų dievus. Užkariavę naują teritoriją romėnai vietiniam dievui suteikdavo panašias teises kaip kad savo vietiniams dievams. Neretai naujai „įgytos“ dievybės buvo „pakviečiamos“ į Romą, kur joms buvo įkuriamos šventovės. 203 pr. m. e. frigų Kibelės kultas buvo priimtas Romoje. Miesto augimas traukė svetimšalius, kuriems buvo leidžiama garbinti savo dievus. Šiuo būdu į Romą atkeliavo [[Mitras]], kuris buvo ypač populiarus tarp legionierių, todėl jo kultas išplito iki pat Britanijos. Užkariavus Italijos gyvenvietes prie romėnų panteono buvo pridėti Diana, Minerva, Herkulis, Venera bei kitos italikų ir graikų MagnaDidžiosios Graikijos dievybės. Svarbiausios romėnų dievybės galiausiai buvo identifikuotos su antropomorfiškais graikų dievais ir priimta nemaža dalis jų atributų ir mitų.