Jean Sibelius: Skirtumas tarp puslapio versijų

Gyvendamas Vienoje, anksčiausanksčiau kūręs [[kamerinė muzika|kamerinę muziką]], J. Sibelijus pradėjo dirbti su orkestrinės muzikos kūriniais. Ypač susidomėjo [[Kalevala]]: ''„Aš manau, kad Kalevala yra labai šiuolaikiška. Mano nuomone, tai tikra muzika: tema ir variacija“''. Įkvėptas epo J. Sibelijus sukūrė poetinę simfoniją „Kulervas“. Jos premjera įvyko Helsinkyje 1892 m. balandžio 28 d. ir sulaukė didžiulio pasisekimo. laikoma nacionalinės, išties suomiškos profesionaliosios muzikos pradžia. 1892 m. birželio 10 d. J. Sibelijus vedė Aino Jarnefelt.<ref>Barnett, Andrew. ''Sibelius''. Yale University Press, 2007, p. 75</ref> Iš viso pora susilaukė 6 dukterų, iš kurių viena mirė kūdikystėje. Po vestuvių pora keliavo į [[Karelija|Kareliją]]. J. Sibelijus užrašinėjo karelų liaudies dainas ir vėliau gavo Helsinkio universiteto stipendiją toliau tęsti šį darbą.<ref>Barnett, Andrew. ''Sibelius''. Yale University Press, 2007, p. 75</ref> Sekanti simfoninė poema „En Saga“, pristatyta 1893 m., buvo sutikta mažiau entuziastingai.<ref>Barnett, Andrew. ''Sibelius''. Yale University Press, 2007, p. 79</ref> Tais pačiais metais sukurta muzika koncertui „Karelija“ tautiškam renginiui [[Vyborgas|Vipuryje]].<ref>''The Cambridge Companion to Sibelius''. Cambridge University Press, 2004, p. 16</ref> 1894 m. kompozitorius keliavo į [[Bairoito festivalis|Bairoito festivalį]], lankėsi Miunchene ir Venecijoje.<ref>Mäkelä, Tomi. ''Jean Sibelius''. Boydell & Brewer Ltd, 2011, p. xvii</ref> Šiuo metu J. Sibelijus nusprendė tęsti simfoninių poemų kūrybą, o ne pasirinkti vagneriškąjį operų kūrėjo kelią.<ref>Barnett, Andrew. ''Sibelius''. Yale University Press, 2007, p. 95</ref> Norėdamas išlaikyti šeimą J. Sibelijus mokė smuiko ir muzikos teorijos Helsinkio muzikos institute ir orkestro mokykloje, įsteigtoje R. Kajano. 1896 m. pretendavo į muzikos dėstytojo postą Helsinkio universitete, tačiau ji atiteko R. Kajanui. 1899 m. publikai pristatyta garsiausiu J. Sibelijaus kūriniu įvardijama „Finlandia“ (originaliai „Suomija pabunda“, ''Suomi Herää'').<ref>''The Cambridge Companion to Sibelius''. Cambridge University Press, 2004, p. 81</ref>

Po 1900 m. J. Sibelijaus muzika pradėjo keistis labiau į klasikinę, sumažėjo romantizmo bruožų. 1899 m. jis sukūrė „Simfoniją Nr. 1“, 1902 m. − „Simfoniją Nr. 2“. 1900−1901 m. kompozitorius su žmona viešėjo [[Rapalas|Rapale]] Italijoje. Antikinio meno formos ir [[Giovanni Pierluigi da Palestrina|Palestrinos]] muzika, pasak J. Sibelijaus, sukėlė jam ''„keistas mintis apie muzikos prigimtį“''. Naujų idėjų vedamas kompozitorius 1902 m. perdirbo „En Saga“. Nerasdamas įkvėpimo šaltinių Helsinkyje, J. Sibelijus su šeima 1904 m. persikraustė į namą Tusuloje (dabar [[Jervenpė]]). Jis pradėjo garsėti užsienyje, keliavo po įvairias šalis, dirigavo savo kūrinių atlikimą ir dalyvavo premjerose. Ypač jo muzikai sekėsi [[JK|D. Britanijoje]]. 1906 m. britų rašytoja Roza NiumarkNiumarč publikavo knygą apie J. Sibelijų, kuri buvo išversta į vokiečių kalbą.<ref>Mäkelä, Tomi. ''Jean Sibelius''. Boydell & Brewer Ltd, 2011, p. xx</ref> 1907 m. sukūrė „Simfoniją Nr. 3“ ir Helsinkyje sutiko [[Gustavas Maleris|Gustavą Malerį]]. 1908 m. J. Sibelijui buvom išoperuotas gerklės vėžys, jis nebegalėjo rūkyti ir vartoti alkoholio apie septynerius metus laiko. Šio laikotarpio muzika buvo mažiau mėgiama ir suprantama publikos, kompozitorius pradėjo prarasti nacionalinio Suomijos kompozitoriaus vardą. 1911 m. sukurta „Simfonija Nr. 4“. Užsienyje garsas apie jį tik augo, 1912 m. jam buvo pasiūlytas kompozicijos profesoriaus postas Vienos muzikos akademijoje, kurio J. Sibelijus atsisakė. 1914 m. kompozitorius keliavo į [[JAV]], kur [[Jeilio universitetas]] jam suteikė garbės daktaro laipsnį.