Henri Matisse: Skirtumas tarp puslapio versijų

Anri Matisas gimė [[Le Kato Kambrezi]] (''Le Cateau-Cambrésis'') miestelyje [[Šiaurė (departamentas)|Šiaurės departamente]]. Jo tėvas vystė grūdų prekybą. A. Matisas mokėsi netolimame Sen Kventino mieste ([[Ena (departamentas)|Enos departamentas]]). 1887−1888 m. mokėsi [[teisė|teisę]] [[Paryžius|Paryžiuje]]. Grįžęs į Sen Kventiną įsidarbino klerku teisės biure. Mokėsi piešimo vietos mokykloje ir po sunkaus apendicito priepuolio pradėjo tapyti. Iš pradžių kopijavo savo mėgiamus senuosius prancūzų ir olandų menininkus. Jis metė darbą teisės biure ir 1891 m. išvyko į Paryžių apsisprendęs tapti dailininku. Mokėsi Žiuljano akademijoje pas [[William-Adolphe Bouguereau|Adolfą Viljamą Bugro]] ir 1892–1899 m. – pas [[Gustave Moreau|Giustavą Moro]], kurio ateljė buvo [[École des Beaux-Arts|Paryžiaus aukštojoje dailės mokykloje]]. Joje dailininkas sutiko [[Žoržas Ruo|Ž. Ruo]] ir [[Alberas Markė|A. Markė]]. Vėliau dar lankė pamokas pas Eženą Karjerą. 1896 m. jis išstatė keturis paveikslus Nacionalinės dailės draugijos salone, kur susilaukė sėkmės. Jis buvo išrinktas draugijos asocijuotu nariu, valstybė įsigijo paveikslą „Skaitanti moteris“. Kelionėje į [[Bretanė|Bretanę]] A. Matisas susipažino su impresionistu [[Kamilis Pisaro|K. Pisaro]] ir pamatė daugiau impresionistų kūrinių Gustavo Kajeboto kolekcijoje, kuri tuo metu buvo padovanota valstybei. Jo tapybos spalvos pašviesėjo, tapo intensyvesnės.

 

 

1905 m. A. Matisas nusikratė neoimpresionizmo įtakos ir pradėjo tapyti nauja stilistika, kuri vėliau buvo pavadinta fovizmu. 1905 m. A. Matisas kartu su [[Andrė Derenas|A. Derenu]] tapė Koliuro miestelyje prie Viduržemio jūros. Jo kūriniai iš šios kelionės buvo pademonstruoti Rudens salono parodoje Paryžiuje, kurioje meno kritikas Luji Vokselis A. Matisą ir kelis kitus ryškias spalvas naudojusius dailininkus praminė [[fovizmas|fovistais]] („laukiniai žvėrys“). Tai buvo atsakas į to meto niūrų meną. Ryškiuose ir kontrastinguose darbuose siekė išreikšti idiliškas, entuziastingas, nesibaigiančio šokio scenas.<ref>http://bse.sci-lib.com/article074377.html</ref>. Pirmuose darbuose Matisas naudojo prislopintas spalvas, tačiau vėliau jos pasidarė ryškios. Matiso kūrybinis tikslas – ne tiksliai atspindėti tikrovę, bet „kūrybiškai ją pažadinti“. Nors jo darbai primena eskizus, iš tiesų tai yra gerai apgalvota kompozicija, o kūrinio elementai pajungti griežtai tvarkai. Dailininkas dažnai tapė peizažus, kambarius su atvirais langais, dekoratyviniais kilimais ir senoviniais baldais, šokančius žmones, aktus, natiurmortus. („Dailininko dirbtuvė“, „Natiurmortas su raudonomis žuvelėmis“, „Šokis“). A. Matisas iškart pradėtas vertinti fovistų lyderiu, tačiau grupė ilgai neišsilaikė. Jo kūrinius pradėjo kolekcionuoti Leo ir [[Gertrūda Stain]]ai, seserys Eta ir Klaribel Koun.