Vikipedija

Baltų-slavų kalbos: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Ed1974LT (aptarimas | indėlis)
21 813 keitimai
Eilutė 22:
#Antrąjį požiūrį į kalbų raidą pasiūlė [[Antoine Meillet|A. Mejė]], baltų ir slavų prokalbes laikydamas dviem panašiom [[indoeuropiečių kalbos|indoeuropiečių kalbom]], kuriose, atsiskyrus nuo [[indoeuropiečių prokalbė]]s, nepriklausomai vienai nuo kitos vyko nors lygiagretūs, bet artimi raidos procesai.<ref>Пьетро У. Дини, Балтийские языки // Пер. с итал. — М.: ОГИ, 2002, стр. 153</ref>
#Trečiasis požiūris priklauso [[Janis Endzelynas|J. Endzelynui]]. Anot jo, baltų ir slavų prokalbės pradžioje patyrė savarankiškos raidos etapą, vėliau suartėjo ir tam tikrą laiką rutuliojosi veikdamos viena kitą. Ši prielaida literatūroje žinoma keletu pavadinimų – „baltų-slavų epocha”, „baltų-slavų kalbų bendrija”, „baltų-slavų izoglosų arealas”, „baltų ir slavų kalbų suartėjimo laikotarpis”.<ref>Пьетро У. Дини, Балтийские языки // Пер. с итал. — М.: ОГИ, 2002, стр. 154—155</ref><ref>Юозас Юркенас, Взаимоотношения балтийских и славянских языков в свете ономастических исследований // Acta Baltico-Slavica, 2006, № 30, стр. 261</ref><ref>Бернштейн С. Б. Сравнительная грамматика славянских языков : учебник / ­2-о­е изд. M.: Изд­-во Моск. ун-­та: Наука, 2005, ­стр. 30</ref>
#Galiausiai ketvirtojo, visų naujausio požiūrio šalininkai, pavyzdžiui, [[Vladimiras Toporovas|V. Toporovas]], laikosi nuomonės, kad [[baltų prokalbė]]s modelis yra [[slavų prokalbė]]s prototipas, slavų prokalbė yra kilusi iš baltų paribio [[Dialektas|dialektų]].<ref>Пьетро У. Дини, Балтийские языки // Пер. с итал. — М.: ОГИ, 2002, стр. 158—159</ref><ref name="autogenerated1985">''Бирнбаум Х''. О двух направлениях в языковом развитии // Вопросы языкознания, 1985, № 2, стр. 36</ref>
 
==== Chronologija ====
Eilutė 34:
 
=== Tyrimų istorija===
[[XVIII a.]] ir net [[XIX a.]] pradžioje vyravo nuomonė, kurią [[Rusija|Rusijoje]] palaikė ir [[Michailas Lomonosovas|M. Lomonosovas]], kad baltų kalbos yra kilusios iš slavų kalbų.<ref>Пьетро У. Дини, Балтийские языки // Пер. с итал. — М.: ОГИ, 2002, стр. 152—153</ref>{{efn|Turint omenyje šiuolaikinio mokslo duomenis, senoviškesnio kalbų modelio (baltų) kildinimas iš naujesnio (slavų) atrodytų nelogiškai.}} XIX a. ištobulinus istorinės [[Lyginamoji kalbotyra|lyginamosios kalbotyros]] metodą, F. Bopas teigė baltų-slavų ir [[indoiranėnų kalbos|indoiranėnų]] kalbas esant geneologiškai (genetiškai) artimas, o R. Rajekas ir [[August Schleicher|A. Šleicheris]] atkreipė dėmesį į baltų-slavų ir [[Germanų kalbos|germanų kalbų]] artumą. Anot A. Šleicherio, ši kalbų grupė turėjusi skilti į dvi šakas: baltų-slavų ir germanų.<ref name="autogenerated2002"> Пьетро У. Дини, Балтийские языки // Пер. с итал. — М.: ОГИ, 2002, стр. 153</ref> Vėliau Šleicherio teiginį dėl bendros baltų-slavų prokalbės egzistavimo, viena vertus, palaikė kiti tyrėjai, pavyzdžiui, K. Brugmanas ir F. Fortunatovas, o iš A. Pogodino ir B. de Kurtenė tokia prielaida sulaukė kritikos. <ref> Пьетро У. Дини, Балтийские языки name="autogenerated2002"// Пер. с итал. — М.: ОГИ, 2002, стр. 153</ref><ref>''Журавлев В. К.'' Славянские языки // Сравнительно-историческое изучение языков разных семей. Современное состояние и проблемы. М.: Наука, 1981, стр. 102—103</ref><ref name=autogenerated7>''Щеглова О. Г.'' Сравнительно-историческая грамматика славянских языков. Курс лекций // Новосибирск: Новосибирский государственный университет, 2011, стр. 25</ref><ref>''Олег Поляков'', Московская лингвистическая школа и традиции современной балтистики // Acta Baltico-Slavica. 2006, № 30, стр. 114</ref> Būtent savo darbe „Šakninių kamienų pėdsakai slavų kalbose” ({{ru|Следы корней-основ в славянских языках}}, Varšuva, 1903 m.) A. Pogodinas priėjo prie išvados, kad bendra baltų-slavų [[prokalbė]] tėra mokslinė fikcija, o K. Brugmanas savo „Trumpoje indoeuropiečių kalbų lyginamojoje gramatikoje” ({{de|Kurze vergleichende Grammatik der indogermanischen Sprachen}}, Strasbūras, 1902 – 1904 m.) bendrą baltų-slavų prokalbę rėmė aštuoniomis pagrindinėmis ypatybėmis.<ref name=autogenerated7>''Щеглова О. Г.'' Сравнительно-историческая грамматика славянских языков. Курс лекций // Новосибирск: Новосибирский государственный университет, 2011, стр. 25</ref>{{efn|Citata iš O. Ščeglovos ''Slavų kalbų lyginamoji istorinė gramatika. Paskaitų kursas'' ({{ru|Щегловa О. Г. Сравнительно-историческая грамматика славянских языков. Курс лекций // Новосибирск: Новосибирский государственный университет}}, Valstybinis Novosibirsko universitetas, 2011, p. 26):
# [[Indoeuropiečių prokalbė|Ide.]] skiemeniniai sonantai ''*ṛ, *ḷ, *ṃ, *ṇ'' baltų ir slavų prokalbėse nebegalėjo sudaryti skiemens ir pavirto ''i, u + r, l, m, n'';
# Supaprastėjo [[Geminacija|geminatos]];
Eilutė 42:
# Senoviniai ide. įvardžių ''so'' kamienai pakeisti ''to'' kamienais;
# Baltų ir slavų prokalbėse 1. asmeninio įvardžio vns. [[naudininkas]] sudaromas iš vns. [[Kilmininkas|kilmininko]] kamieno (aš, man, manęs);
# Senasis ide. ''o'' kamieno kilmininkas pakeistas ide. [[abliatyvas|abliatyvu]].}} Iš Rusijos mokslininkų, bendros baltų-slavų prokalbės teoriją visiškai palaikė V. Poržezinskis ir A. Šachmatovas, pastarasis Brugmano argumentus papildė [[Akcentologija|akcentologijos]] duomenimis.<ref>Бернштейн С. Б. Сравнительная грамматика славянских языков : учебник / ­2-о­е изд. M.: Изд­-во Моск. ун-­та: Наука, 2005, ­стр. 28—29</ref> 1908 m. A. Mejė savo knygoje „Indoeuropiečių dialektai” ({{fr|Les dialectes indo-europeens}}, Paryžius, 1908 m.) surinkęs visus tuo metu žinomus faktus, pateikė nepriklausomos lygiagrečios baltų ir slavų prokalbių raidos koncepciją, taip pat iškėlė savus aštuonis Brugmano nurodytoms ypatybėms prieštaraujančius argumentus.<ref name="autogenerated1981">''Журавлев В. К.'' Славянские языки // Сравнительно-историческое изучение языков разных семей. Современное состояние и проблемы. М.: Наука, 1981, стр. 103</ref><ref>''Щеглова О. Г.'' Сравнительно-историческая грамматика славянских языков. Курс лекций // Новосибирск: Новосибирский государственный университет, 2011, стр. 26</ref><ref>Бернштейн С. Б. Сравнительная грамматика славянских языков : учебник / ­2-о­е изд. M.: Изд­-во Моск. ун-­та: Наука, 2005, ­стр. 29</ref>{{efn|Citata iš O. Ščeglovos ''Slavų kalbų lyginamoji istorinė gramatika. Paskaitų kursas'' (Novosibirskas, Valstybinis Novosibirsko universitetas, 2011, p. 27):
# vienos ypatybės tėra įprastinė [[indoeuropiečių prokalbė]]s ypatybių tąsa, pavyzdžiui, ide. ''*ṛ, *ḷ, *ṃ, *ṇ'' refleksai, [[Geminacija|geminatų]] supaprastinimas;
# kitos ypatybės tik iš pirmo žvilgsnio atrodo vienodos: ''o'' kamieno kilmininkas (plg. {{prg|deiwas}} ir {{chu| *vьlka}}), asmeninio įvardžio naudininkas ({{lt|manie}}, {{prg| mennei}} nėra tapatu {{chu|mьně}});
Eilutė 52:
{{legend|#ffad7a|Plotas, kur baltiškų hidronimų nedaug ir dalis jų abejotini}}
</table>]]
Kilo mokslinė diskusija.<ref>''Журавлев В. К.'' Славянские языки name="autogenerated1981"// Сравнительно-историческое изучение языков разных семей. Современное состояние и проблемы. М.: Наука, 1981, стр. 103</ref> J. Endzelyno monografija „Slavų-baltų etiudai” ({{ru|Славяно­балтийские этюды}}, Charkovas, 1911 m.) tapo dideliu baltų-slavų problemos tyrimo įvykiu.<ref>Бернштейн С. Б. Сравнительная грамматика славянских языков : учебник / ­2-о­е изд. M.: Изд­-во Моск. ун-­та: Наука, 2005, ­стр. 30.</ref> Monografijos autorius, pradžioje buvęs bendros baltų-slavų prokalbės šalininku, vis dėlto, nepaisydamas savo ankstesnių pažiūrų, tyrinėdamas priėjo prie išvadų, kurios užima tarpinę padėtį tarp Mejė ir Brugmano koncepcijų, ir pateikė žymiai besiskiriantį tiek nuo lygiagrečios ir nepriklausomos baltų ir slavų prokalbių raidos, tiek ir nuo bendros baltų-slavų prokalbės egzistavimo požiūrį.<ref>Пьетро У. Дини, Балтийские языки // Пер. с итал. — М.: ОГИ, 2002, стр. 154—155</ref><ref>Бернштейн С. Б. Сравнительная грамматика славянских языков : учебник / ­2-о­е изд. M.: Изд­-во Моск. ун-­та: Наука, 2005, ­стр. 30</ref><ref>''Щеглова О. Г.'' Сравнительно-историческая грамматика славянских языков. Курс лекций // Новосибирск: Новосибирский государственный университет, 2011, стр. 27</ref> Endzelyno manymu, jau indoeuropiečių prokalbės laikotarpiu prabaltų ir praslavų dialektai pasižymėjo reikšmingais skirtumais.<ref>Daniel Petit, Les langues baltiques et la question balto-slave // Histoire, Épistémologie, Langage, 26/2, 2004, стр. 24</ref> Suskilus indoeuropiečių prokalbei ir atsiskyrus [[Indoiranėnų kalbos|indoiranėnams]], greta baltų gyvavę slavai po kiek laiko su jais suartėjo ir išgyveno bendros raidos etapą. Tad galima teigti buvus ilgalaikę kalbų sąveiką, bet ne bendrą baltų-slavų prokalbę.<ref> Пьетро У. Дини, Балтийские языки // Пер. с итал. — М.: ОГИ, 2002, стр. 154—155</ref><ref>''Щеглова О. Г.'' Сравнительно-историческая грамматика славянских языков. Курс лекций // Новосибирск: Новосибирский государственный университет, 2011, стр. 27—28</ref>{{efn|Šio požiūrio šalininkai mano, kad baltų ir slavų kalbų panašumai yra prabaltų ir praslavų kalbinės sąjungos, bendro [[Kalbinis sluoksnis|substrato]] ir gausaus abipusio [[Skolinys|skolinimosi]] padarinys;<ref>''Бернштейн С. Б.'' Сравнительная грамматика славянских языков. — М.: Издательство Московского университета, Издательство «Наука», 2005. — C. 31—36.</ref><ref>''Откупщиков Ю. В.'' Балтийский и славянский. — В кн.: Сравнительно-типологические исследования славянских языков и литератур. К IX Международному съезду славистов. Сб. статей. Л., 1983</ref>; Trečiasis požiūris į baltų ir slavų kalbas teigia buvus nepriklausomą lygiagrečią raidą. Tokiu būdu, O. Trubačiovas laikosi ''slavų prokalbės kaip indoeuropiečių dialekto (ar dialektų grupės) savitos genezės'' koncepcijos.}}{{efn|Kai kurie mokslininkai į baltų ir slavų kalbų raidą žvelgia tiek kaip į suartėjimo, tiek kaip į atitolimo procesus. Sakykime, J. Rozvadovskis siūlo trinarę baltų ir slavų kalbų santykių schemą: pirmiausia – vienovės laikotarpis, vėliau turėjęs būti atitolimo periodas, ir galiausiai – antrasis kalbų suartėjimo etapas.}}
 
Dar vienas reikšmingas proveržis, tiriant baltų ir slavų kalbų santykius, įvyko [[XX a.]] septintajame dešimtmetyje. V. Toporovas ir O. Trubačiovas, išanalizavę [[Dniepras|Dniepro]] baseino [[Hidronimas|vandenvardžius]], nustatė, kad šiame regione jų yra daugiau kaip 800. Ankstesnius hidronimų tyrimus papildžius šiais duomenimis, pripažįstama, kad baltiškų hidronimų plotas driekiasi nuo [[Vysla|Vyslos]] vakaruose iki [[Maskva|Maskvos]] rytuose, nuo [[Baltijos jūra|Baltijos jūros]] šiaurėje iki [[Kijevas|Kijevo]] pietuose.<ref>{{cite book|last= Mallory; Adams|first = J. P.; Douglas Q.|title=Encyclopedia of Indo-European culture|publisher=Fitzroy Dearborn Publishers|location=London|date=1997|pages=49|isbn=9781884964985}}</ref><ref>{{cite book|last=Fortson|first= B.|title=Indo-European language and culture. An Introduction|publisher=Blackwell Publishing|location=Padstow|date=2004|pages=378–379|isbn=}}</ref> Hidronimų ir [[Archeologija|archeologijos]] analizė rodo, kad slavai rytų ir šiaurės rytų kryptimis į šias žemes ėmė migruoti apie [[VI a.|VI]]–[[VII a.|VII]] amžių.<ref>{{cite book|last=Dini|first=P.U.|title=Baltų kalbos. Lyginamoji istorija|publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas|location=Vilnius|date=2000|pages=38|isbn=5-420-01444-0}}</ref> Atsižvelgdami į geolingvistinius ir slavų prokalbės rekonstrukcijos duomenis (praslaviškų formų visų anksčiausioji stadija beveik sutampa su baltų prokalbės būkle), [[Vladimiras Toporovas|V. Toporovas]] ir [[Viačeslavas Ivanovas|V. Ivanovas]] padarė šias išvadas: a) [[slavų prokalbė]] susiformavo iš baltiško tipo [[Dialektas|dialektų]]; b) slavų kalbinis tipas susiformavo vėliau iš baltų kalbų struktūrinio modelio; c) slavų kalbų struktūrinis modelis yra baltų kalbų struktūrinio modelio transformacijos rezultatas.<ref>{{cite book|last=Dini|first=P.U.|title=Baltų kalbos. Lyginamoji istorija|publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas|location=Vilnius|date=2000|pages=143|isbn=5-420-01444-0}}</ref><ref>''Бирнбаум Х''. О двух направлениях в языковом развитии // Вопросы языкознания, 1985, № 2, стр. 36<name="autogenerated1985"/ref>
 
=== Apibendrinimas ===
Eilutė 60:
# Išsiaiškinti, ar tikslinga kalbėti apie bendrąją slavų ir bendrąją baltų kalbą.
# Sutikslinti vartojamą terminologiją.
# Norint įrodyti genetinį giminingumą, būtina taikyti patikimiausią kriterijų, ypač – [[Fonologija|fonologijos]] naujoves, tiksliau, išnykusius „''nemenkos dalies [[Etimologija|etimologiškai]] susijusių vienetų fonologinius kontrastus''”, nes tik tokie procesai negrįžtami ir nesusipynę su [[morfologija (kalbotyra)|morfologija]].
# Šių kalbų genetinį giminingumą teigiančios hipotezės neapibrėžia bendrų to paties laikotarpio absoliučios ir santykinės chronologijos izoglosų.{{efn|Izoglosa – lingvistinės geografijos žemėlapio linija, rodanti kokio nors kalbos reiškinio paplitimo ribas.}}
# Atsižvelgtina, kad struktūrinėms gretybėms, ypač – žodžių darybos morfologijos, kur baltų ir slavų kalbos turi daugiausia bendrų bruožų, taikant lyginamąjį metodą „''derėtų teikti mažiau įrodomosios vertės''”.
Eilutė 68:
=== Fonetika ir fonologija ===
==== Šalininkų argumentai ====
Vengrų ir anglų kalbininkas [[Oswald Szemerényi|O. Semerenis]] išskyrė keturiolika punktų, kurie, jo manymu, negali būti atsitiktiniai arba lygiagrečios raidos rezultatas ir kurie, kaip jis teigia, įrodo egzistavus bendrą baltų ir slavų prokalbę. Genetinio baltų ir slavų kalbų giminingumo šalininkų argumentus, šiuo atveju – dėl fonetinių, fonologinių ir morfonologinių (morfologinių-fonologinių) ypatybių, savo straipsnyje nurodo [[Antanas Klimas|A. Klimas]]:<ref name="lituanus1967">''Klimas A.'' [http://www.lituanus.org/1967/67_2_01Klimas.html Balto-Slavic or Baltic and Slavic] // ''Lituanus.'' — 1967. — Vol. 13. — № 2.</ref>
 
# Fonologinis priebalsių suminkštinimas, palatalizacija (E. Kurilovičiaus aprašyta 1956 m.);
Eilutė 75:
# Yra galimybė rekonstruoti [[Prūsų kalba|prūsų kalbos]] fonologinę (balsių ir priebalsių) sistemą, ne tik panašią į slavų prokalbės, bet ir slavų prokalbei tapačią, kol šioje nebuvo įvykusi delabializacija (kol balsiai nebuvo praradę sulūpintos tarties, pvz., ''*ū'' > ''*ы''), o tai pagrindžia praslavų kaip vakarų baltų kalbų atmainos sampratą;<ref>Мартынов В. В. Глоттогенез славян: опыт верификации в компаративистике. // Вопросы языкознания. 1985. № 6.</ref>
# Teoriškai slavų gomurinių priebalsių suminkštinimas (palatalizacija) gali turėti gretybių baltų kalbose, vadinasi, gali būti bendras baltų ir slavų kalbų reiškinys;<ref>William R. Schmalstieg, Review «Rainer Eckert, Elvira-Julia Bukevičiūtė, Friedhelm Hinze. Die baltischen Sprachen: Eine Einfuhrung. Lepzig, Berlin, Munich, Vienna, New York: Langenscheidt, Verlag Enzyklopädie 1994, pp. 416.» // ''Lituanus.'' — 1995. — Vol. 41. — № 2.</ref>
# Skiemenų ilginimas prieš ide. skardžiuosius sprogstamuosius neaspiruotus priebalsius ([[Vinterio dėsnis]]).<ref name="inslav2005">''Дыбо В. А.'' [http://www.inslav.ru/images/stories/people/dybo/dybo2005.pdf Балтийская сравнительно-историческая и литовская историческая акцентологии] // ''Аспекты компаративистики'' / Ред. А. В. Дыбо, В. А. Дыбо и др. М., 2005. РГГУ (Orientalia et Classica: Труды Института восточных культур и античности. Выпуск VI). стр. 178—179</ref>
 
Tam, kad statistiškai nustatytų fonotipologinį baltų ir kai kurių slavų kalbų atstumą, J. Tambovcevas analizavo aštuonių grupių priebalsių,{{efn|Lūpinių, liežuvio priešakinių, liežuvio vidurinių, liežuvio užpakalinių, sonantų (balsingųjų priebalsių), trankiųjų sprogstamųjų, trankiųjų pučiamųjų, trankiųjų skardžiųjų.}} taip pat ir balsių vartosenos dažnumą bei garsų grandžių tipologinę struktūrą. Tai įgalino apibrėžti fonologinį kalbų artumo lygį. Savo straipsnyje jis pateikė tokią [[Chi kvadrato kriterijus|chi kvadrato kriterijaus]] vertėmis išreikštą lyginamų kalbų kiekybinę charakteristiką (juo mažesnė skaitinė vertė, juo didesnis fonotipologinis artumas):<ref>Юрий Тамбовцев, Фоно-типологические расстояния между балтийскими и славянскими языками // Acta Baltico Slavica, № 35, 2011</ref>
Eilutė 148:
 
===== Kritika =====
Savo ruožtu A. Klimas savo straipsnyje apie baltų ir slavų kalbų santykius išsakė kritiką dėl O. Semerenio argumentų. Jo kontrargumentai dėl fonetinių, fonologinių ir morfonologinių (morfologinių-fonologinių) ypatybių, kurias baltų ir slavų kalbų genetinio artumo šalininkai pateikia kaip savo prielaidų įrodymus:<ref>''Klimas A.'' [http://www.lituanus.org/1967/67_2_01Klimas.html Balto-Slavic or Baltic and Slavic] // ''Lituanus.'' — 1967. — Vol. 13. — № 2.<name="lituanus1967"/ref>
 
# Fonologinė palatalizacija (E. Kurilovičiaus aprašyta [[1956]] m.) yra įvykusi tik latvių kalboje. Lietuvių kalboje palatalizacijos pobūdis kitoks. Vadinasi, [[baltų prokalbė]]je bendros palatalizacijos (priebalsių suminkštinimo) nebuvo;
# Toks pats ide. skiemeninių sonantų ''*ṛ, *ḷ, *ṃ, *ṇ'' pokytis yra įvykęs taip pat ir [[germanų kalbos]]e, tad šis virsmas nėra išskirtinė baltų-slavų naujovė;
# Priebalsio ''s'' po ''r, u, k, i'' virtimas ''š'' (> {{chu|ch}}) negali būti laikomas išskirtine baltų-slavų naujove, nes tokie ''s'' pokyčiai turimi ir [[indoiranėnų kalbos|indoiranėnų]], iš dalies (po ''r'') – ir [[armėnų kalba|armėnų]] kalbose;
# [[Germanų prokalbė]]s balsių sistema beveik tapati prūsų kalbos balsių sistemai, tad nėra pagrindo kalbėti apie išskirtinį praslavų ir prūsų kalbų balsyno panašumą.<ref>''Klimas A.'' [http://www.lituanus.org/1967/67_2_01Klimas.html Balto-Slavic or Baltic and Slavic] // ''Lituanus.'' — 1967. — Vol. 13. — № 2.<name="lituanus1967"/ref> Slavų prokalbę laikyti vakarų baltų kalbų atmaina neleidžia faktas, kad ''s'' po ''r, u, k, i'' virsmo į ''š'' refleksai lietuvių, latvių ir prūsų kalbose ėmė lietis su [[Satemizacija|sateminiais]] suminkštintais priebalsiais ir dėl to buvo „sustiprinti” priebalsiai ''k'' ir ''g'' – slavų, [[Albanų kalba|albanų]] ir [[Armėnų kalba|armėnų]] kalbose tokių procesų ne tik kad nėra, bet ir turimi atvirkštiniai rezultatai;<ref>Harvey E. Mayer Was Slavic a Prussian Dialect? // ''Lituanus.'' — 1987. — Vol. 33. — № 2.</ref>
# Baltų ir slavų prokalbėse [[Indoeuropiečių prokalbė|ide.]] palatalinių gomurinių priebalsių ''*ḱ'' ir ''*ǵ'' raida buvo skirtinga, todėl bandymas čia įžvelgti „bendrą priebalsių sistemos naujovę” būtų [[anachronizmas]];<ref>Трубачёв О. Н. Этногенез и культура древнейших славян: Лингвистические исследования. — М.: Наука, 2003. — с. 20</ref>
# Esama požiūrio, kad [[Vinterio dėsnis|Vinterio pastebėjimai]] yra ne fonetikos dėsnis, o tik balsių ilginimo tendencija, skirtingai besireiškianti baltų ir slavų kalbose.<ref>''Birnbaum Η.'' The issue of Balto-Slavic revisited // ΠΟΛΥΤΡΟΠΟΝ. К 70-летию Владимира Николаевича Топорова. М.: Издательство «Индрик», 1998. — стр. 130</ref><ref>''Бирнбаум Х.'' Славянский, тохарский, алтайский: генетическая связь и ареально-типологическое влияние // Вопросы языкознания. — 2003. — № 5. — стр. 6—7</ref>
Eilutė 193:
E. Kurilovičiaus manymu, visa tai yra stipriausi argumentai, jog kažkada yra buvusi bendra baltų-slavų prokalbė.<ref>Курилович Е. О балто-славянском языковом единстве // Вопросы славянского языкознания, № 3, 1958, стр. 17, 49</ref>
 
Vladimiras Dybo, vienas iškiliausių Maskvos akcentologijos mokyklos narių, slavų akcentologijos „po Ilič-Svityčiaus eros”{{efn|Šią akcentologijos kryptį palaikantys Vakarų kalbininkai ją vadina „ankstyvosios Maskvos akcentologijos mokyklos srove”, o naujausi jos kritikai ir šalininkai, ne tik vakariečiai, ją įvardija būtent kaip akcentologiją „po Ilič-Svityčiaus eros”; šiuo klausimu taip pat žr. — Vermeer, Willem R. Christian Stang’s revolution in Slavic accentology. In The Olaf Broch symposium: a centenary of Slavic studies in Norway, Jan Ivar Bjørnflaten, Geir Kjetsaa and Terje Mathiassen (eds.). Oslo: Norwegian Academy of Science and Letters, стр. 247 и Babik Z. Korespondencje akcentowe między słowiańskim i starszymi językami indoeuropejskimi (pierwotne neutra tematyczne), Kraków: Lexis, 2012, стр. 7.}} atstovas, viename iš savo veikalų daro išvadą, jog baltų ir slavų kalbos yra kilusios iš bendros baltų-slavų prokalbės, nes baltų ir slavų prokalbių kirčiavimo sistema iš esmės buvo vienoda, o ji, kaip teigia V. Dybo, negali būti vienų iš kitų perimta, pasiskolinta.<ref>''Дыбо В. А.'' [http://www.inslav.ru/images/stories/people/dybo/dybo2006b.pdf Язык — этнос — археологическая культура (Несколько мыслей по поводу индоевропейской проблемы.)] // ''Глобализация — этнизация. Этнокультурные и этноязыковые процессы (Книга I.)'' — М., 2006. стр. 92—93</ref> Straipsnyje apie baltų-slavų prokalbėje susidariusių kirčiavimo tipų tyrimus V. Dybo teigia, kad slavų prokalbei ir pralietuvių kalbai rekonstruojama kirčiavimo tipų sistema leidžia atkurti dvi prokalbės sistemas, kurios žodžių darybos ir kirčiavimo atžvilgiais kartais sutampa, o kartais atspindi paskiras jo postuluojamos „faktiškai vienodos sistemos” dalis ar „atplaišas”, o jas, V. Dybo manymu, tęsiant rekonstravimo darbus, būtų galima sudėlioti į vieną visumą.<ref name="inslav1">''Дыбо В. А.'' [http://www.inslav.ru/images/stories/people/dybo/dybo2009.pdf Система порождения акцентных типов производных в балто-славянском праязыке и балто-славянская метатония] // ''Вопросы языкового родства'' — М., Международный научный журнал. М., 2009. № 2.</ref>
 
Baltų ir slavų prokalbių tarpusavio santykių problemą V. Dybo nuodugniausiai išnagrinėjo veikale, skirtame lyginamajai istorinei baltų ir lietuvių kalbos istorinei akcentologijai.<ref>''Дыбо В. А.'' [http://www.inslav.ru/images/stories/people/dybo/dybo2005.pdf Балтийская сравнительно-историческая и литовская историческая акцентологии] // ''Аспекты компаративистики'' / Ред. А. В. Дыбо, В. А. Дыбо и др. М., 2005. РГГУ (Orientalia et Classica: Труды Института восточных культур и античности. Выпуск VI). стр. 178—179<name="inslav2005"/ref> Savo veikalą jis pradeda S. Bernšteino požiūrio kritika ir prieina prie išvados, kad sunku sutikti su jo teiginiu dėl antrinio baltų ir slavų prokalbių suartėjimo, nes jos abi išlaikė:
 
# paprastųjų skardžiųjų sprogstamųjų ir aspiruotų skardžiųjų sprogstamųjų priebalsių skirtumą ([[Vinterio dėsnis]]);
Eilutė 210:
# ėmė galioti [[Kirčiuotė|Sosiūro-Fortunatovo dėsnis]].
 
V. Dybo teigia, kad minėtieji reiškiniai verčia atsisakyti S. Bernšteino siūlomo kalbų „bendrijos” termino ir tiriant vertėtų laikytis bendros baltų-slavų prokalbės hipotezės, nes, jo manymu, sunku daryti prielaidą, kad tokia bendrai išlaikytų senųjų bruožų ir susidariusių naujovių gausa būtų galėjusi atsirasti sąveikaujant dviem prokalbėm, kurių vartotojai tarpusavyje nebūtų susišnekėję ir kurių abipusė sąveika neva prasidėjusi po indoeuropiečių bendrystės laikotarpio.<ref>''Дыбо В. А.'' [http://www.inslav.ru/images/stories/people/dybo/dybo2009.pdf Система порождения акцентных типов производных в балто-славянском праязыке и балто-славянская метатония] // ''Вопросы языкового родства'' — М., Международный научный журнал. М., 2009. № 2.<name="inslav1"/ref>
 
===== Kritika =====
Eilutė 226:
Ch. Stangas ir juo sekantys F. Kortlandtas, V. Skliarenka bei daugybė kitų šiuolaikinių akcentologų neigia, kad slavų prokalbėje galiojo Sosiūro-Fortunatovo dėsnis.<ref>''Дыбо В. А.'' Сравнительно-историческая акцентология, новый взгляд: по поводу книги В. Лефельдта «Введение в морфологическую концепцию славянской акцентологии» // Вопросы языкознания. М., 2006. № 2, стр. 6</ref><ref>''Kortlandt, F.'' Balto-Slavic accentuation revisited. // Studies in Germanic, Indo-European and Indo-Uralic (Leiden Studies in Indo-European 17), Amsterdam & New York: Rodopi, 2009, стр. 345</ref><ref>''Derksen, R.'' Introduction to the History of Lithuanian accentuation. //Studies in Slavic and General Linguistics, 1991. T, p. 56</ref><ref>Скляренко В. Г. К истории славянской подвижной акцентной парадигмы // Вопросы языкознания, 1991, № 6, стр. 75</ref> O Maskvos akcentologijos mokyklos atstovai (V. Dybo, S. Nikolajevas) vienoje iš savo alternatyvių slavų prokalbės kirčiavimo rekonstrukcijų sutinka, kad šioje prokalbėje Sosiūro-Fortunatovo dėsnis galiojo.<ref>''Дыбо В. А.'' Сравнительно-историческая акцентология, новый взгляд: по поводу книги В. Лефельдта «Введение в морфологическую концепцию славянской акцентологии» // Вопросы языкознания. М., 2006. № 2, стр. 15</ref> [[Zigmas Zinkevičius|Z. Zinkevičius]] pabrėžia, kad šis dėsnis aiškiai matomas tik lietuvių kalboje, tad baltų prokalbėje jo dar neturėjo būti.<ref>{{cite book|last=Zinkevičius|first=Z.|title=Lietuvių kalbos kilmė. I|publisher=„Mokslas“|location=Vilnius|date=1984|pages=124|isbn=5420001020}}</ref>
 
Savo ruožtu olandų kalbininkas P. Hendriksas kritikuoja Maskvos akcentologijos mokyklos atstovus, konkrečiai – V. Dybo, nes pastarasis kalbininkas, abejodamas galimybėmis Hirto dėsnį taikyti tam tikriems slavų prokalbės kirčiavimo reiškiniams, šiam dėsniui suteikė miglotą statusą.<ref>Pepijn Hendriks, A note on Stang’s law in Moscow accentology. // Studies in Slavic and General Linguistics, Vol. 30, Dutch Contributions to the Thirteenth International Congress of Slavists. Linguistics, 2003, стр. 117—118</ref> O T. Chazagerovas Hirto dėsnį laiko abejotinu.<ref> [http://www.baltistica.lt/index.php/baltistica/article/view/1467/1381 Хазагеров Т. Г. ''Второй закон Ф. де Соссюра и проблемы балто-славянской языковой общности'' (1980), Baltistica, T. 16, Nr. 2, p. 136]</ref>
 
==== Gretutinė pozicija ====
Eilutė 241:
 
==== Šalininkų argumentai ====
Genetinio baltų ir slavų kalbų giminingumo šalininkai pateikia tokius su [[Morfologijamorfologija (kalbotyra)|morfologijos]] ir [[sintaksė]]s ypatybėmis susijusius argumentus:<ref>''Klimas A.'' [http:name="lituanus1967"//www.lituanus.org/1967/67_2_01Klimas.html Balto-Slavic or Baltic and Slavic] // ''Lituanus.'' — 1967. — Vol. 13. — № 2.</ref>
 
# Įvardžiuotiniai [[Būdvardis|būdvardžiai]];
Eilutė 252:
# Būtojo laiko kamienai su ''-ē-'' ir ''-ā-'';
# Veiksmažodžių [[Priesaga|priesagos]] {{lt|-áuj-}} / {{chu|-uj-}};
# [[Įnagininkas|Įnagininku]] reiškiama vardinė [[Tarinys|tarinio]] dalis (predikatyvas).<ref name="Иллич-Свитыч140">Иллич-Свитыч В. М. Балто-славянская проблематика на IV Международном съезде славистов // Вопросы языкознания, 1959, № 1. — С. 140</ref>.
 
===== Kritika =====
Oponuodami genetinio baltų ir slavų kalbų genetinio giminingumo šalininkams, kritikai dėl šių argumentų išsako tokias pastabas:<ref>''Klimas A.'' [http://www.lituanus.org/1967/67_2_01Klimas.html Balto-Slavic or Baltic and Slavic] // ''Lituanus.'' — 1967. — Vol. 13. — № 2.<name="lituanus1967"/ref>
* Dėl argumento Nr.1: įvardžiuotiniai būdvardžiai baltų ir slavų kalbose buvo sudaryti nepriklausomai, nes slavų prokalbėje įvardis ''*jь'', kitaip negu baltų, buvo jungiamas prie kamiengalio, neįtraukiant galūnės priebalsio.<ref>Senn A. The Relationships of Baltic and Slavic. // Ancient Indo-European Dialects: Proceedings of the Conference on the Indo-European Linguistics. — Berkeley — Los Angeles: University of California Press, 1966, стр. 148</ref> Be to, įvardžiuotinių būdvardžių baltų prokalbėje galėjo dar nebūti, baltų kalbose aptinkamos labai įvairios ir gana laisvos būdvardžio ir įvardžio konstrukcijos. Kita vertus, artikeliška (žymimoji) šio įvardžio vartosena būdinga ir [[indoiranėnų kalbos|indoiranėnams]], plg. [[Lietuvių raštų kalba|lietuvių k. senųjų raštų]] ''nu'''jam'''liūdusiam'' 'nuliūdusiajam; tam nuliūdusiam', ''danguję'''jis''''' 'dangiškasis; tas danguje' ir [[Avestos kalba|Avestos]] ''Daēūm '''yim''' Apaošɚm'' 'Daevą tą /jį Apaošą';<ref>{{cite book|last=Zinkevičius|first=Z.|title=Lietuvių kalbos kilmė. I|publisher=„Mokslas“|location=Vilnius|date=1984|pages=117-138|isbn=5420001020}}</ref>
* Dėl argumento Nr. 2: priebalsinio dalyvių linksniavimo palaikų esama dar lietuvių kalboje, tad [[baltų prokalbė]]s laikotarpiu priebalsinis linksniavimas juo labiau neturėjo būti perėjęs į ''i̯o'' kamieną – tai vėlyvesnės epochos reiškinys, terodantis panašią baltų ir slavų kalbų raidos tendenciją;<ref>{{cite book|last=Zinkevičius|first=Z.|title=Lietuvių kalbos istorinė gramatika. II|publisher=„Mokslas“|location=Vilnius|date=1981|pages=144-146|isbn=4602010000}}</ref>
Eilutė 287:
 
==== Šalininkų argumentai ====
Viename iš savo keturiolikos punktų Semerenis atkreipia dėmesį į žymią dalį bendros [[Leksika|leksikos]], kurios kitose indoeuropiečių šakose nėra.<ref>''Klimas A.'' [http://www.lituanus.org/1967/67_2_01Klimas.html Balto-Slavic or Baltic and Slavic] // ''Lituanus.'' — 1967. — Vol. 13. — № 2.<name="lituanus1967"/ref> Be to, daugiau kaip 200 baltų ir slavų kalbų žodžių yra išskirtinės bendrybės.{{sfn|Дини|2002|с=164}}
 
Siūlydamas taikyti naują leksikos statistikos metodą, M. Sajenka teigia, kad bazinė baltų ir slavų prokalbių leksika rodo daug bendrų naujovių, o tai, anot jo, gali būti svarus argumentas baltų-slavų kalbinės vienovės naudai.<ref>Саенко М. Н. Инновации в прабалтийском и праславянском списках Сводеша как аргумент в споре о балто-славянском единстве // Вопросы языкового родства, 2014, № 12, стр. 29</ref><ref>Саенко М. Н. Метод общих инноваций в списке Сводеша как способ определения степени языкового родства // Вестник СПбГУ, № 1, 2015.</ref>
Eilutė 310:
 
== Šaltiniai==
 
<references />
{{Išnašos|4}}
 
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/wiki/Baltų-slavų_kalbos"