Akcentologija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Skirstoma į istorinę, tarminę ir [[literatūrinėBendrinė kalba|literatūrinėsbendrinės kalbos]] akcentologiją. Istorinė tiria kirčio, priegaidės ir kirčiavimo sistemos vystymąsi, tarminė – kirtį ir priegaidę tarmėse, literatūrinėsbendrinės kalbos – literatūrinėsbendrinės kalbos kirčiavimo dėsningumus, nustato jo normas. Istorinė akcentologija daugiausiai remiasi kirčiuotų kalbos paminklų tyrinėjimu, giminingų kalbų faktų lyginimu, vidinės rekonstrukcijos metodu. Istorinė ir literatūrinėsbendrinės kalbos akcentologija daugiausiai naudoja aprašomąjį, o kirčio ir priegaidės prigimčiai nustatyti – ir eksperimentinį metodą.

Lietuvių kalbos akcentologijos užuomazgų esama [[danielius Kleinas|D. Kleino]] pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje. [[frydrichas Kuršaitis|F. Kuršaitis]] buvo pirmasis nuodugniai tyrinėjęs ir aprašęs lietuvių kalbos kirtį ir priegaidę. Prie lietuvių kalbos akcentologijos plėtojimo taip pat daug prisidėjo [[Kazimieras Jaunius|K. Jaunius]] ir [[kazimieras Būga|K. Būga]]. Istorinės akcentologijos problemas nagrinėjo [[Richardas Ekblomas|R. Ekblomas]], [[Janis Endzelynas|J. Endzelynas]], [[Filipas Fortunatovas|F. Fortunatovas]], [[Ferdinandas de Sosiūras|F. de Sosiūras]], T. Torbjornsonas, [[Nikolas van Veikas|N. van Veikas]], tarminės – J. Gerulis, literatūrinėsbendrinės kalbos akcentologijos – P. Būtėnas, [[Viktoras Kamantauskas|V. Kamantauskas]], P. Skardžius. Lietuvių kalbos akcentologijos srityje taip pat daug nuveikė kalbininkai: J. Kazlauskas (istorinė akcentologija), A. Girdenis, V. Grinaveckis, [[Zigmas Zinkevičius|Z. Zinkevičius]] (tarminė akcentologija), A. Laigonaitė, V. Vaitkevičiūtė (literatūrinėsbendrinės kalbos akcentologija).<ref>[[Lietuviškoji tarybinė enciklopedija]], I t. MELI institutas, Vilnius.</ref>