Lietuvos Respublikos Konstitucija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
S Atmestas 5.20.123.15 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Samuele2002 keitimas)
Eilutė 1:
<br />
{{Lietuvos politinė sistema}}
'''Lietuvos Respublikos Konstitucija''' – 1992 m. spalio 25 d. [[referendumas|referendumu]] priimtas pagrindinis [[Lietuvos Respublika|Lietuvos]] įstatymas.
 
Lietuvos Respublikos [[Konstitucija]] reglamentuoja pamatinius Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenimo aspektus. Konstitucija ({{lot|constitutio}} - „nustatymas“) yra pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią, nustatantis Lietuvos politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus. Joje įtvirtinta demokratinė santvarka, valdžios institucijos, valdžių padalijimo principas. Konstitucinį teisingumą ir priežiūrą vykdo [[Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas|Konstitucinis Teismas]].
 
2002 m. išleistas [[Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras]] (parengė [[Lietuvos teisės institutas|Teisės institutas]]).
== Konstitucijos parengimas ir priėmimas ==
1991 m. gruodžio 10 d. Aukščiausioji Taryba sudarė laikinąją komisiją Konstitucijos projektui parengti. Didžioji Komisijos dalis (11 narių) kartu su teisininkais rengė vieną Konstitucijos projektą, o komisijos mažuma (3 nariai, atstovavę Sąjūdžio koalicijai „Už demokratinę Lietuvą”), atskirai rengė kitą Konstitucijos projekto variantą. Rengiamų projektų autoriai nevienodai įsivaizdavo Seimo, Prezidento, Vyriausybės kompetencijos klausimus, regėjo skirtingą valstybės valdžios institucijų sąveiką. Todėl užuot Aukščiausiajai Tarybai pateikę vieną Konstitucijos modelį, pateikė du.
 
== Istorija ==
1992 m. balandžio 21 d. Aukščiausioji Taryba po svarstymo pritarė laikinosios komisijos projektui ir nutarė jį paskelbti spaudoje visuomenei svarstyti.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos kai kurie (t. y. I-ojo skirsnio) straipsniai keičiami tiktai referendumu, kiti – įstatymais. Dabartinės Konstitucijos pirmtakės – laikinosios 1918, 1919, 1920 m., nuolatinės 1922, 1938 m. Konstitucijos (plačiau žr. straipsnį ''[[Lietuvos konstitucinės teisės istorija]]'').
1992 m. gegužės 1 d. „Lietuvos aidas” ir kiti laikraščiai paskelbė Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektą. Sąjūdžio koalicija savo remiamą projektą irgi paskelbė 1992 metų gegužės 14 d. „Lietuvos aido” laikraštyje.
 
1992 m. spalio 13 d. Aukščiausioji Taryba pritarė Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektui.
 
1992 m. spalio 13 d. pritarusi Konstitucijos projektui, Aukščiausioji Taryba pritarė įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos" projektui ir nutarė abiejų teisės aktų projektus teikti referendumui, rengiamam kartu su Seimo rinkimais.
 
1992 m. spalio 25 d. įvykusiame referendume Lietuvos Respublikos piliečiai pritarė Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Už ją balsavo 56,7 proc. visų į rinkėjų sąrašus įrašytų Lietuvos piliečių. Pagal naujosios Konstitucijos 151 str. ji įsigaliojo kitą dieną po oficialaus referendumo rezultatų paskelbimo ir nustačius, kad referendume jai pritarė daugiau nei pusė visų Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.
 
1992 m. lapkričio 2 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucijai, neteko galios Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis įstatymas. 1992 m. lapkričio 6 d. iškilmingame Aukščiausios Tarybos Prezidiumo posėdyje Lietuvos Respublikos Konstituciją pasirašė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.
 
== Konstitucijos struktūra ==
 
1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos struktūrą sudaro tokie elementai:
# Preambulė;
# Pagrindinė Konstitucijos dalis (I–XIV skirsniai):
##I SKIRSNIS. LIETUVOS VALSTYBĖ
##II SKIRSNIS. ŽMOGUS IR VALSTYBĖ
##III SKIRSNIS. VISUOMENĖ IR VALSTYBĖ
##IV SKIRSNIS. TAUTOS ŪKIS IR DARBAS
##V SKIRSNIS. SEIMAS
##VI SKIRSNIS. RESPUBLIKOS PREZIDENTAS
##VII SKIRSNIS. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
##VIII SKIRSNIS. KONSTITUCINIS TEISMAS
##IX SKIRSNIS. TEISMAS
##X SKIRSNIS. VIETOS SAVIVALDA IR VALDYMAS
##XI SKIRSNIS. FINANSAI IR VALSTYBĖS BIUDŽETAS
##XII SKIRSNIS. VALSTYBĖS KONTROLĖ
##XIII SKIRSNIS. UŽSIENIO POLITIKA IR VALSTYBĖS GYNIMAS
##XIV SKIRSNIS. KONSTITUCIJOS KEITIMAS
# Baigiamieji nuostatai (150–154 str.);
# Konstitucijos sudedamoji dalis:
##1991 m. Vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“;
##1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“;
##1992 m. spalio 25 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“;
##2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“.
 
Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulė – glausta įžanginė konstitucijos dalis – raktas konstitucinio reguliavimo sistemai suprasti. Joje skelbiami svarbiausieji Lietuvos valstybinio gyvenimo principai, didžiausiosios konstitucinės vertybės ir siekiai, teisinės raidos momentai, kai kurie lietuvių tautos bruožai.
 
Ypač reikšmingos preambulės nuostatos dėl Lietuvos valstybės ir teisės tęstinumo bei perimamumo (t. y. nuostatos, kad lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę, kad šios valstybės teisiniai pamatai pagrįsti Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis – tiltas iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės į 1918–1940 m. gyvavusią Lietuvos Respubliką ir į 1990 m. vėl atkurtą Lietuvos Respubliką), dėl prigimtinės žmogaus teisės ir tautos teisės laisvai gyventi, kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, dėl tokių vertybių, kaip laisvės ir nepriklausomybės gynimo, tautos dvasios, gimtosios kalbos, rašto ir papročių išsaugojimo, dėl tautinės santarvės puoselėjimo Lietuvoje. Preambulėje skelbiami svarbiausi tautos gyvenimo ir konstitucinio reguliavimo tikslai: atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Preambulėje nurodoma, kad ši Konstitucija yra priimta ir skelbiama atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia.
 
Pagrindinę konstitucijos dalį sudaro konstitucijos normos, įtvirtinančios žmogaus ir piliečio teises ir laisves, valstybės valdžios organizaciją, valdžios institucijų statusą, tarpusavio santykius, centrinės ir vietos valdžios santykius.
 
Kaip atskira Konstitucijos pagrindinio teksto dalis išdėstyti „Baigiamieji nuostatai“, kuriuos sudaro 150–154 str. „Baigiamuosiuose nuostatuose“ apibrėžiama, kokie aktai yra Konstitucijos sudedamoji dalis, taip pat nustatyta, kada Konstitucija įsigalioja, kas reglamentuoja Konstitucijos ir jos atskirų nuostatų įsigaliojimo tvarką, Konstitucijos ir įstatymo dėl Konstitucijos įsigaliojimo pasirašymą ir skelbimą.
 
 
== Konstitucijos samprata oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje ==
 
Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu bei jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu.
 
Oficialioje konstitucinėje doktrinoje Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucija, kaip teisės aktas, yra išreikšta tam tikra teistine norma, turi tam tikrą kalbinę išraišką. Tačiau taip, kaip teisės negalima traktuoti vien kaip teksto, kuriame expressis verbis (lot. – aiškiais žodžiais; tiesiogiai) yra išdėstytos tam tikros teisinės nuostatos, elgesio taisyklės, taip ir Konstitucijos, kaip teisinės realybės, negalima traktuoti vien kaip jos tekstinės formos, negalima suvokti Konstitucijos vien kaip eksplicitinių nuostatų visumos. Konstitucija yra vientisas aktas. Pati Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų, vadinasi, negali būti ir nėra tokio žemesnės galios teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kurio nebūtų galima įvertinti jo atitikties Konstitucijai atžvilgiu. Konstituciją, kaip teisinę realybę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba yra iš jų išvedami. Vieni konstituciniai principai yra įtvirtinti expressis verbis suformuluotose konstitucinėse normose, kiti, nors ir nėra jose įtvirtinti expressis verbis, jose atsispindi ir yra išvedami iš konstitucinių normų, taip pat iš kitų šiose normose atsispindinčių konstitucinių principų, iš konstitucinio teisinio reguliavimo visumos, iš Konstitucijos, kaip svarbiausių valstybinės bendruomenės – pilietinės tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės. Tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų negali būti ir nėra priešpriešos, visos konstitucinės normos ir konstituciniai principai sudaro darnią sistemą. Būtent konstituciniai principai organizuoja į darnią visumą visas Konstitucijos nuostatas, neleidžia, kad Konstitucijoje būtų vidinių prieštaravimų ar tokio jos aiškinimo, kai iškreipiama ar paneigiama kurios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta ir jos ginama vertybė. Per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia – tos vertybės ir siekiai, kuriuos tauta Konstitucijoje įtvirtino pasirinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką, nustačiusi tam tikras Konstitucijos normas, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtinusi tam tikrą konstitucinį teisinį reguliavimą.
 
== Konstitucijos keitimo tvarka ==
 
Konstitucija, kaip aukščiausioji šalies teisė, buvo priimta žvelgiant į ilgalaikę šalies raidos perspektyvą. Pati Konstitucijos reguliuojamų santykių svarba suponuoja šio akto stabilumą. Kitas Konstitucijos stabilumą užtikrinantis veiksnys – ypač sudėtinga jos keitimo tvarka. Teisinėje literatūroje pastebima, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija priskirtina prie tų konstitucijų, kurioms keisti nustatytos gana griežtos taisyklės. Konstitucijos XIV skirsnyje „Konstitucijos keitimas“ nustatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisų pateikimo, svarstymo ir priėmimo taisyklės.
 
Pagal Konstitucijos 147 str. sumanymą keisti ar papildyti Lietuvos Respublikos Konstituciją turi teisę pateikti Seimui tokie subjektai:
 
# Ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė;
# Ne mažiau kaip 300 tūkstančių rinkėjų.
 
Nepaprastosios padėties ar karo padėties metu Konstitucija negali būti taisoma.
 
Konstitucijos 148 str. nuostatose numatyti atskirų Konstitucijos nuostatų ir kitų jos dalių pataisų priėmimo ypatumai. Pagal šį straipsnį Konstitucijos 1 str. nuostata „Lietuvos Respublikos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę. Tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei ketvirtojo skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos.
 
Konstitucijos pataisos dėl kitų Konstitucijos skirsnių turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių.
 
Konstitucijoje įtvirtinti procesiniai ir materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai. Materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai reiškia, kad iš Konstitucijos kyla tam tikri reikalavimai Konstitucijos pataisų turiniui. Negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigtos Konstitucijoje įtvirtintos pamatinės konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas visuomenės ir valstybės gyvenimas bei pati Konstitucija: valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika, žmogaus teisių ir laisvių prigimtinis pobūdis, teisės viršenybė, teisingumas ir kt. Taip pat negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai, kol referendumu nėra pakeistas konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“. Negali būti daromos ir tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti kiti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai, jeigu tų tarptautinių įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis. Konstitucijos pataisomis negalima vienos kitai priešpriešinti Konstitucijos nuostatų, jose įtvirtintų vertybių.
 
Priimdama Konstituciją Tauta įsipareigoja kurti ir stiprinti valstybę vadovaudamasi Konstitucijoje įtvirtintomis pamatinėmis taisyklėmis. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijos 2 straipsnio nuostata „suverenitetas priklauso Tautai“, 3 straipsnio nuostata „niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto“, 9 straipsnio nuostata „svarbiausi Tautos ir valstybės gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“ negali būti aiškinamos vien pažodžiui, – šios nuostatos nereiškia, kad Tauta referendumu Konstitucijoje gali nustatyti bet kokį teisinį reguliavimą. Tautai priklausančio suvereniteto įgyvendinimą saisto tam tikri reikalavimai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos. Apribojimus priimti tam tikro turinio Konstitucijos pataisas Konstitucinis Teismas apibūdina kaip materialiuosius Konstitucijos keitimo apribojimus. Šie apribojimai Konstitucijoje nėra įtvirtinti expressis verbis, Konstitucinis Teismas juos kildino iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo. Materialieji Konstitucijos keitimo apribojimai yra skirti apsaugoti universalias vertybes, kuriomis grindžiama Konstitucija, visuomenės ir valstybės gyvenimas, taip pat apsaugoti Konstitucijos nuostatų darną. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad „teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės viena svarbiausių priedermių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, kuriomis yra grindžiama pati Tautos priimta Konstitucija ir kurių realus įtvirtinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d’être; priešingu atveju valstybė negalėtų būti laikoma bendru visos visuomenės gėriu“. Tai, kad egzistuoja pamatiniai konstituciniai principai (vertybės), kurių negalima paneigti Konstitucijos pataisomis, savo jurisprudencijoje yra konstatavę ir kitų valstybių konstituciniai teismai.
 
== Nuorodos ==
{{Vikišaltiniai|Lietuvos Respublikos Konstitucija}}
 
* [http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm LR Seimas] (Lietuvos Respublikos Konstitucijos tekstas)
* {{Vyriausybės žinios|Lietuvos Valstybės Konstitucija.|1922-08-06|100|1–8}}
* [http://ebooks.mruni.eu/pdfreader/lietuvos-konstitucin-teis] Mykolo Riomerio Universitetas, Lietuvos konstitucinė teisė, 2012, p. 232-254.
* [http://www.mruni.eu/upload/iblock/3d9/jurisprudencija-206-230psl-Sinkevicius.pdf] Prof. dr. Vytautas Sinkevičius, Konstitucijos keitimo apribojimai?, 2015.
 
{{straipsniai apie Lietuvą}}