Lietuvos partizanai: Skirtumas tarp puslapio versijų

| align="center" width="140px" | [[FileVaizdas:Flag of Lithuania.svg|260px]]

| Veiklos laikas || [[1944]]-–[[1956]]

'''Lietuvos partizanai'''  – partizaninės kovos prieš Sovietų Sąjungos valdžią Lietuvoje dalyviai 1944-1953 1944–1953 m. Panašūs antisovietinio pasipriešinimo judėjimai [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] pabaigoje susidarė ir kitose sovietų okupuotose valstybėse ir teritorijose - – [[Estija|Estijoje]], [[Latvija|Latvijoje]], taip pat [[Lenkija|Lenkijoje]], [[Rumunija|Rumunijoje]] ir [[Galicija|Galicijoje]]. Skaičiuojama, kad partizaninės kovos laikotarpiu žuvo 30 000 Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų.<ref name=vaite>{{cite book | last=Vaitiekūnas | first=Stasys | title=Lietuvos gyventojai: Per du tūkstantmečius | year=2006 | publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas | location=Vilnius | isbn=5-420-01585-4 | pages=143|language=lt}}</ref>

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje [[Rytų kampanija (Antrasis pasaulinis karas)|Rytų frontas]] priartėjo prie Lietuvos. Iki 1944  m. pabaigos sovietai vėl užėmė ir okupavo Lietuvą. Nedelsiant pradėtos represijos prieš šalies gyventojus ir prievartinis okupuotos šalies gyventojų šaukimas į sovietų karo tarnybą. Nuo represijų ir šaukimo į karinę tarnybą pasitraukę į miškus Lietuvos partizanai pradėjo organizuotą kovą su sovietų represiniu aparatu ir jo vietiniais rėmėjais. 1948  m. vasario mėn. įkurta [[Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga]]. Savo dokumentuose partizanai pabrėžė, kad jų galutinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Partizaniniam karui vykstant nebe pirmus metus tapo aišku, kad Vakarai neįsikiš į Rytų Europos reikalus ir partizanai kovoja su žymiai stipresniu priešininku. Galiausiai partizanai aiškiai ir sąmoningai nusprendė nebepriiminėti naujų narių. Partizanų vadovybė buvo sutriuškinta 1953  m. taip faktiškai užbaigiant partizaninį judėjimą, nors atskiri kovotojai išsilaikė iki septintojo dešimtmečio.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasirašė [[Ribentropo-Molotovo paktas|Ribentropo-Molotovo paktą]], kuriuo Rytų Europą pasidalino į [[įtakos sfera|įtakos sferas]]. Po dar keleto slaptų susitarimų Lietuva pateko į sovietų įtakos sferą ir 1940  m. birželį buvo Sovietų Sąjungos okupuota. Sovietai pradėjo Lietuvos [[sovietizacija|sovietizaciją]] ir masines represijas, kurias nutraukė tik [[Barbarosos operacija|prasidėjęs Sovietų Sąjungos-Vokietijos karas]]. 1941  m. birželio mėn. sovietai į [[Sibiras|Sibirą]] ir kitas atokias Sovietų Sąjungos vietas [[Birželio trėmimai|ištrėmė]] daugiau nei 17 000 lietuvių.

Prasidėjus Sovietų Sąjungos - – Vokietijos karui kilo antisovietinis [[1941 m. birželio sukilimas|1941  m. sukilimas]]. Nors iš naciai pradžioje sutikti kaip išlaisvintojai ir dėta daug vilčių į [[Lietuvos laikinoji Vyriausybė|nepriklausomybės atkūrimą]], tačiau [[Trečiasis Reichas|Vokietijai]] neskubant tenkinti šių lūkesčių ir [[Nacių okupacija Lietuvoje|tęsiant okupaciją]] nuotaikos pasikeitė. Lietuvių pogrindžio skatinami lietuviai boikotavo nacių pastangas sudaryti lietuviškus [[Waffen-SS]] būrius. Tik 1944  m. naciams pavyko suorganizuoti generolo [[Povilas Plechavičius|Povilo Plechavičiaus]] vadovaujamą [[Vietinė rinktinė|Vietinę rinktinę]] kovai su [[Sovietų partizanai|sovietų]] ir lenkų partizanais. Netrukus vokiečiai šiame darinyje įžvelgė per didelius savarankiškumo siekius ir Vietinę rinktinę paleido, o jos vadovus 1944  m. gegužės 15 d. suėmė. Generolas Plechavičius atsidūrė nacių [[Salaspilio koncentracijos stovykla|koncentracijos stovykloje Salaspilyje]]. Nepaisant to, apie pusė Vietinės rinktinės karių tapo naujų partizanų būrių, pasiruošusių kovai su sovietais, nariais.<ref name="Kaszeta">Kaszeta, Daniel J. [http://www.lituanus.org/1988/88_3_01.htm ''Lithuanian Resistance to Foreign Occupation 1940-19521940–1952''], Lituanus, Volume 34, No. 3, Fall 1988. ISSN 0024-5089</ref><ref name="Mackevicičius">Mackevicičius, Mečislovas. [http://www.lituanus.org/1986/86_4_02.htm ''Lithuanian Resistance to German Mobilization Attempts 1941-19441941–1944''], Lituanus Vol. 32, No. 4, Winter 1986. ISSN 0024-5089</ref>

[[1944]]  m. vasarą [[Lietuvos laisvės armija]] (LLA) organizavo pasipriešinimą [[Raudonoji Armija|Raudonosios Armijos]] užimtoje teritorijoje, į kurį įsijungė [[Lietuvos ginkluotosios pajėgos|Lietuvos kariai]], [[Lietuvos šaulių sąjunga|šauliai]], [[LAF]] ir [[VLIK]] aktyvistai, [[Vietinė rinktinė|Vietinės rinktinės nariai]], [[represija|represuotų]] ir ištremtų į [[Sibiras|Sibirą]] artimieji. Vyrai ėmė slapstytis, vengdami armijos, saugumo represijų, plėšikavimo ir [[mobilizacija|mobilizacijos]].

Miške slapstėsi ir nespėję pasitraukti į vakarus kariniai nusikaltėliai - – [[holokaustas|holokausto]] dalyviai, naikinę [[žydai|žydų]] tautybės asmenis.

Sovietinė propaganda, norėdama sumenkinti partizaninį judėjimą partizanus vadino banditais, o suformuotus iš pritariančių valdžiai ginkluotus būrius, talkinusius reguliariai Raudonajai armijai - – liaudies gynėjais, kuriuos savo ruožtu, žmonės vadino paniekinamai - – ''stribais'' ({{ru|истребитель}} - – naikintojas) arba ([[Aukštaitija|Aukštaitijoje]]) ''skrebais''.

[[FileVaizdas:Investigation against partisan supporter.jpg|thumb|MGB tyrėjo sprendimas pradėti bylą prieš įtariamąjį partizanų rėmimu asmenį]]

Į aktyvų ginkluotą pasipriešinimą per visą partizaninio karo laikotarpį įsitraukę apie 50 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Partizanus rėmė apie 100 tūkstančių neginkluotame pasipriešinime dalyvavusių gyventojų.<ref>http://genocid.lt/centras/lt/1486/a/</ref> Lietuvos partizanai buvo gerai organizuoti, kovotojai nešiojo uniformas, buvo sukurta vieninga vadovavimo struktūra. Partizanų ginkluotę sudarė čekiški Škodos šautuvai, rusiški Maksimo sunkieji kulkosvaidžiai ir įvairių modifikacijų, daugiausia vokiški ir sovietų lengvieji kulkosvaidžiai ir automatai.<ref name="Kaszeta" /> Partizanai kovojo su sovietų valdžios pareigūnais bei specialiais NKVD naikintojų batalionais, vykdė sovietų įstaigų antpuolius, žudė vietinius komunistų aktyvistus ir pareigūnus, spausdino pogrindžio leidinius ir taip ženkliai uždelsė sovietų valdžios konsolidaciją Lietuvos kaime.<ref name="Dundovich">Dundovich, E., Gori, F. and Guercett, E. ''Reflections on the gulag. With a documentary appendix on the Italian victims of repression in the USSR'', Feltrinelli Editore IT, 2003. ISBN 88-07-99058-X</ref> Patekę į nelaisvę partizanai buvo kankinami ir žudomi, jų artimieji tremiami į Sibirą. Už tai sovietų aktyvistai susilaukdavo žiaurių partizano keršto akcijų. NKVD daliniai ir [[Naikintojų batalionai|stribai]] taikė visas priemones siekdami palaužti pasipriešinimą - – dažnai nužudytų partizanų kūnai buvo numetami miestelių aikštėse ir neleidžiama jų laidoti.

Partizanų stovyklavietės ir [[žeminė]]s bei [[bunkeris|bunkeriai]] buvo įrengiami miškingose pelkėtose ar nuošaliose vietose. Slėptuvės - – sodybose pas patikimus žmones gyvenamuose pastatuose, daržinėse, tvartuose, netgi šuliniuose. Partizanus remiantys gyventojai sovietų valdžios buvo griežtai persekiojami, teisiami už "pagalbą„pagalbą banditams"banditams“, jų šeimos tremiamos į Sibirą.

Jau 1944  m. nedideli partizanų daliniai ėmė jungtis į stambesnius junginius. Tokie junginiai vėliau tapo apygardomis, kurias sudarė kelios rinktinės, o pastarosios skirstėsi į smulkesnius vienetus - – tėvūnijas, būrius, skyrius.<ref>http://genocid.lt/centras/lt/1486/a/</ref>

Už pagalbą partizanams rėmėjams grėsė mirtis, kalėjimas, tremtis. Dažnai po rėmėjų suėmimo jų šeimos patektdavo į sekančios trėmimų bangos sąrašus.<ref>[http://www.partizanai.org/failai/pdf/partizanu-kovos.pdf Kęstutis K. Grinius ''Partizanų kovos Lietuvoje'']. Vilnius, 1990. P.134</ref> Iš 120-150120–150 tūkst. ištremtųjų Lietuvos gyventojų apie 1/3 buvo partizanų ir partizanų rėmėjų šeimų nariai.<ref>J.Starkauskas ''[http://www.partizanai.org/failai/pdf/cekistine-kariuomene.pdf Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944-19531944–1953 metais]''. Vilnius, 1998. P.17.</ref> Už partizanų aprūpinimą medžiagomis spaudai 1946-51  m. suimti 29 valstybinių leidyklų ir spaustuvių darbuotojai, už antisovietinės spaudos platinimą vien 1947  m. suimti 640 žmonių.<ref>Nijolė Gaškaitė, Dalia Kuodytė, Algis Kašėta, Bonifacas Ulevičius ''Lietuvos partizanai 1944-1953 1944–1953 m. Kaunas, 1996. P.58.</ref> 1944-1953 1944–1953 m. mirties bausme ir kitomis, daugiausia 25  m. laisvės atėmimo bausmėmis, buvo nuteisti apie 16 tūkst. partizanų rėmėjų.<ref>http://istorijai.lt/partizanai-partizanu-pasipriesinimas-1944-1953-m/</ref> Už pagalbą partizanams buvo teisiami ir nieko bendro su partizaniniu judėjimu neturėję asmenys, kurie buvo apkaltinti turtą pasisavinti norinčių kaimynų ar giminių, pasirodyti norinčių stribų.<ref>[http://www.partizanai.org/failai/pdf/partizanu-kovos.pdf Kęstutis K. Grinius ''Partizanų kovos Lietuvoje'']. Vilnius, 1990. P.134</ref>

* [[Jūros sritis]] (iki 1948  – Vakarų Lietuvos sritis)

* [[Kalnų sritis]] (iki 1948  – Šiaurės Rytų Lietuvos sritis)

* [[Nemuno sritis]] (iki 1948  – Pietų Lietuvos sritis)

** [[Dainavos apygarda]]. Iš pradžių ją sudarė trys, 1946  m. - – dvi, nuo 1947  m. birželio vėl trys rinktinės ([[Dzūkų rinktinė]], [[Partizano Kazimieraičio rinktinė]], [[Šarūno rinktinė]]<ref>http://genocid.lt/centras/lt/66/a/</ref>)

! Metai || Partizanų || Sovietų || Sovietų rėmėjų<br />civilių

| 1944 || 2436 || 258 || 258

| 1945 || 9777 || 3419 || 447

| 1946 || 2143 || 2731 || 493

| 1947 || 1540 || 2626 || 299

| 1948 || 1135 || 1673 || 256

| 1949 || 1192 || 1018 || 338

| 1950 || 635 || 494 || 261

| 1951 || 590 || 292 || 195

|-

| 1952 || 457 || 92 || 62

! Iš viso || 20,103 || 12,921 || 2,619

[[Lietuva|Lietuvoje]] 1944-1952 1944–1952 m. laikotarpiu buvo suimta 18 819 pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvių, iš kurių 12 459 buvo pogrindžio kovotojų rėmėjai.<ref>http://www.llks.lt/Varpo%20straipsniai/pasipriesinimo%20apimtys.html</ref> Per visą partizaninio karo laiką, Lietuvoje žuvo 20 101 partizanas (apie pusę 16-21 metų amžiaus). Per šį laikotarpį legalizavosi 8 493 kovotojai<ref>http://www.taigra.lt/lietuvos-partizanai/</ref>.

Istorikų duomenimis 1944  m. rudenį veikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945  m. pavasarį apie 30 tūkst., 1946  m. vasarą - – apie 4,5 tūkst., 1950  m. rudenį apie 1,2 tūkst. Lietuvos partizanų.<ref>https://www.storyjumper.com/book/showframe/25290198/Lietuvos-Partizanai#page/2</ref> Partizanai kovojo su žymiai gausesnėmis sovietų pajėgomis. [[CŽV]] vertinimu, Lietuvoje 1948  m. buvo 60 000 sovietų karių, o tiesiogiai prieš partizanus kovojo 30 tūkst. MGB karių ir 30 tūkst. stribų.<ref>https://www.cia.gov/library/readingroom/docs/CIA-RDP82-00457R003500230008-4.pdf</ref>

Partizaninis karas prieš sovietų okupaciją skirstomas į tris etapus: spontaniško pasipriešinimo (1944-1946 1944–1946 m.), gerai organizuoto pasipriešinimo judėjimo (1946-1948 1946–1948 m.) ir partizaninio karo nuslopinimo etapus (1949-1953 1949–1953 m.).<ref>Nijolė Gaškaitė ''Psipriešinimo istorija 1944-1953 1944–1953 m.''. Vilnius: Aidai, 1989. P.13</ref>

=== Pradinis organizacinis partizaninio karo etapas (1944  m. vasara - – 1946  m. vasara) ===

1944  m. [[Lietuvos laisvės armija|LLA]] pagrindu įkurti ir pradėti dislokuoti pasipriešinimo daliniai miškuose, taip pat pradėjo kurtis atskiros partizanų apygardos.

[[1944]]  m. [[birželio 24]] d. paskelbtas gen. [[Petras Kubiliūnas|P. Kubiliūno]] pareiškimas dėl Apsaugos komandų (30-40 vyrų) prie apskričių vietos komendantūrų sudarymo; tuo legalizuotas balandžio mėn. pradėtas daugiau nei 20 tūkst. Lietuvos jaunimo savanorių, įsijungusių į [[Vietinė rinktinė|Vietinę rinktinę]] savigynos kūrimas.

[[1944]]  m. [[liepos 9]] d. vienintelis Lietuvoje likęs VLIK'oVLIK’o Karo tarybos narys gen. [[Motiejus Pečiulionis|M. Pečiulionis]] per sukarintą pogrindinę organizaciją LLA ėmėsi organizuoti pasipriešinimą krašto okupacijai. [[1944]]  m. [[liepos 17]] d. [[Šiauliai|Šiauliuose]] gen. [[Motiejus Pečiulionis|M. Pečiulionis-Miškinis]] pasirašė direktyvą Nr 1: jei Raudonosios Armijos nepavyks sustabdyti, LLA karinėms pajėgoms įsakoma slėpti ginklus ir pereiti į pogrindį; liepos 20 d. įsakymu Nr. 21 LLA perskirta į 2 sektorius: veikiantį (VS) ir organizacinį (OS) - – rezervą, VS vadu paskirtas kpt. A. Karalius, LLA vado pavaduotoju - – A. Eidimtas.

Partizanų būrius papildė vengiantys šaukimo į Raudonąją armiją bei galimų represijų ir trėmimų vyrai, kurie slėpėsi miškuose ir spontaniškai jungėsi prie partizanų. 1944-1945 1944–1945 m. Lietuvos miškuose buvo apie 30 tūkstančių ginkluotų vyrų.<ref>http://genocid.lt/centras/lt/1486/a/</ref> Pirmaisiais partizaninio karo metais, tebevykstant Antrajam pasauliniam karui, žuvo apie 10 000 partizanų - – apie pusę visų partizanų žūčių per visą kovos laikotarpį. Partizanų grupės buvo santykinai didelės - – po 100 ir daugiau karių. [[1944 m.]] – [[1946 m.]] partizanai stodavo į atviras kautynes su Raudonos armijos, MGB, stribų daliniais ([[Kalniškės mūšis|Kalniškės]], Paliepių, Sedos, [[Virtukų mūšis|Virtukų mūšiai]]). Sovietų valdžia nebuvo įsitvirtinusi ir partizanai galėjo kontroliuoti ištisus kaimus ir miestelius.

1945  m. liepą, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sovietai paskelbė "amnestiją"„amnestiją“ skirtą paskatinti pasislėpusius nuo šaukimo legalizuotis. Pagal 1957  m. sovietų ataskaitą legalizacijos kampanija patraukė 38 838 asmenis (tarp jų 8 350 buvo priskirti "ginkluotiems„ginkluotiems nacionalistiniams banditams"banditams“ ir 30 488 - – nuo šaukimo besislapstantiems dezertyrams).

=== Branda (1946  m. vasara - – 1948  m.) ===

[[Vaizdas:Adolfas Ramanauskas-Vanagas.jpg|thumb|right|210px|[[Adolfas Ramanauskas-Vanagas]] 1947  m.]]

Atvirus susirėmimus su NKVD/MGB pakeitė pogrindinė veikla. Partizanai ėmė slėptis bunkeriuose ir daugiau dėmesio skyrė politinei ir propagandinei veiklai taip siekiant išlaikyti žmonių pasipriešinimo dvasią. Daug dėmesio skirta trukdyti rinkimams į TSRS Aukščiausiąją Tarybą 1946  m. vasarį ir į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą 1947  m. vasarį. Partizanai leido įvairius biuletenius, lapelius, laikraščius. Iš viso buvo beveik 80 skirtingų periodinių partizanų leidžiamų leidinių. Taktiką pakeitė ir MGB. Jie ėmėsi agentų verbavimo ir naikintojų batalionų formavimo. Partizanai į tai atsakė baudžiamosiosmis akcijomis prieš kolaborantus. Skaičiuojama, kad nuo partizanų rankų krito apie 19 000 tokių kolaborantų. Šis partizaninės kovos aspektas ypač akcentuotas sovietų propagandos, kuri partizanus vaizdavo kaip žudikus ir banditus.

[[1946]] m. lapkričio mėn. įvyko Tauro apygardos vadų posėdis, kuriame dalyvavo A. Baltūsis-Žvejys, TA polit. sk. virš. A. Vabalas-Gediminas, rinktinių vadai, J. Lukša ir J. Markulis. Pripažintas Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) vadovavimas partizanų veiklai, numatyta sušaukti visų Lietuvos partizanų apygardų vadų suvažiavimą (1947 01 18), kur būtų patvirtinti Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) ir Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto (VLAK)'o įkūrimo aktai. 1946 pab. VGPŠ būstinėje Vilniuje, Žygio g., įvyko 1-asis VGPŠ posėdis, kuriame BDPS atstovavo J. Markulis, VGPŠ – A. Kamarauskas-plk. Vytis, J. Lukša-Kazimieras, A. Zaskevičius-Tautvaiša; po posėdžio išleistas VGPŠ 1-asis įsakas, paruoštas J. Lukšos: patvirtintas Lietuvos padalinimas į 3 partizanų veiklos sritis ir patvirtinti jų vadai. 1946  m. gruodžio 28 d. sugretinę turimus faktus, J. Lukša, A. Zaskevičius ir B. Barzdžiukas suvokė, kad J. Markulis yra MGB agentas ir J. Lukša iš Vilniaus išvyko į TA pranešti apie J. Markulio išdavystę bei pavojų partizanų vadovybei.

[[1948]] m. liepos 7-9 d. V. Vokietijos mieste [[Baden-Badenas|Baden-Badene]] įvyko VLIK'oVLIK’o ir Lietuvos rezistencijos atstovų susitikimas, kuriame dalyvavo prof. J. Kaminskas, prel. M. Krupavičius, J. Brazaitis, V. Sidzikauskas, Tauro apygardos atstovas [[Juozas Lukša-Daumantas|J. Lukša]], [[Jonas Deksnys]] ir svečio teisėmis J. Pajaujis. Nutarta, kad Lietuvos laisvinimo kovai krašte vadovauja krašto rezistencijų apjungiąs organas, o užsienyje – VLIK'asVLIK’as ir ryšį tarp jų palaiko Lietuvos pogrindžio atstovas užsieniui. J. Deksnys įsipareigojo iki 1948 m. rugpjūčio 1 d. likviduoti BDPS užsienio delegatūrą. Vėliau J. Deksnys įkūrė Lietuvos rezistencinę santarą (LRS), kuri pretendavo atstovauti krašto pasipriešinimui užsienyje.

=== Nuosmūkis ir organizuoto pasipriešinimo pabaiga (1949-1953 1949–1953 m.) ===

Šio etapo metu atkurta visos Lietuvos partizanų sąjūdžio pasipriešinimo vadovybė, nes A. Baltūsio-Žvejo sudarytas BDPS Prezidiumas buvo visiškai sunaikintas. Nežiūrint nuostolių ir skaudžių praradimų [[1948 m.]] - – [[1953 m.]] miškuose tebekovojo apie 2 tūkst. partizanų.

[[1949]]  m. vasario 22 d. [[Prisikėlimo apygarda|Prisikėlimo apygardos]] (PA) štabe, Minaičių k., tarp. Baisiogalos ir Radviliškio, įvyko [[Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas|visos Lietuvos partizanų suvažiavimas]], kuriame dalyvavo BDPS Prezidiumo pirm. [[Jonas Žemaitis-Vytautas|J. Žemaitis-Vytautas]], sekr. P. Bartkus-Žadgaila, visuom. dalies virš. [[Juozas Šibaila|Juozas Šibaila-Merainis]], l. e. PL sr. vado pareigas [[Adolfas Ramanauskas|A. Ramanauskas-Vanagas]], ir tuometinis Tauro apygardos vadas A. Grybinas-Faustas, Prisikėlimo apygardos vadas L. Grigonis-Užpalis, Vakarų Lietuvos sr. štabo virš. V. Gužas-Kardas, PA štabo virš. B. Liesys-Naktis.

Vengiant painiavos su MGB naudojamu BDPS pavadinimu, vasario 10 dieną organizacija pavadinta [[Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis|Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu]] (LLKS), patvirtinti J. Žemaičio ir P. Bartkaus parengto LLKS statuto projekto 1-asis ir 2-asis skyriai. 1949  m. vasario 16 d. pasirašyta [[Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija]] dėl Lietuvos ateities. Joje skelbiama, kad galutinis partizanų kovos tikslas - – Lietuvos parlamentines respublikos atkūrimas pagal 1920-19261920–1926 metų pavyzdį. Komunistų partija paskelbta nusikalstama organizacija. Dokumentas išliko ir 1999  m. Lietuvos Seimo buvo pripažintas Nepriklausomybės deklaracija.

[[1948]]  m. liepos 10-12 d. įkurta Vieningos laisvės kovos sąjūdžio organizacija (VLKSO), kurios vadu išrinktas partizanų generolas J. Žemaitis-Vytautas, jo pavaduotojais tapo sričių vadai.

Šeštojo dešimtmečio pradžioje sovietams pavyko sunaikinti beveik visą partizaninį judėjimą. Tam pasitarnavo sovietų šnipų surinkta informacija Vakaruose, sėkmingas KGB infiltravimasis į pasipriešinimo judėjimą bei 1952  m. surengtos plataus masto operacijos prieš partizanus. [[Juozas Lukša-Daumantas]] [[1951]]  m. buvo dvigubo agento išduotas ir žuvo Lietuvos miškuose.

[[1953]]  m. gegužės 30 d. J. Žemaičio bunkeris buvo išduotas. Įmetę granatą su nervus paralyžiuojančiomis dujomis, čekistai jį suėmė gyvą. Pusantrų metų J. Žemaitis buvo laikomas Vilniaus [[KGB]] kalėjimo rūsiuose, tardymui buvo nuvežtas net į Maskvą. Tačiau jis kategoriškai atsisakė dirbti okupantams, liko ištikimas karininko ir partizanų vado priesaikai. [[1954]]  m. lapkričio 26 d. Jonas Žemaitis buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

[[1954]]  m. sausio 1 d. MGB duomenimis Lietuvoje veikė 142 partizanai, o [[1955]]  m. sausio 1 d. - – 51 partizanas.

[[1956]]  m. spalio 12 d. pagal čekisto N. Dušanskio planą Kaune suimtas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko 1-asis pavaduotojas, LLKS GP vadas [[Adolfas Ramanauskas]]-Vanagas, išduotas MGB agento Žinomo-Urbono; A. Ramanauskas sušaudytas [[1957]]  m. lapkričio 29 d. (27) Vilniuje.

[[1959]]  m. gegužės 4 d. Šilutės r. [[Kvėdarna|Kvėdarnos]] apyl. [[Buišiai|Buišių]] k. kautynėse su KGB agentais-smogikais žuvo Kęstučio apygardos partizanai: P. Oželis-Jaunutis ir F. Urbonas-Algirdas.

[[1961]]  m. lapkričio mėn. išduotas buv. Kęstučio apygardos vado K. Labanausko, Kelmės r. [[Vėjai|Vėjų]] k. sužeistas kovoje su KGB smogikais, nusišovė paskutinis Birutės rinktinės partizanas E. Kmita.

[[1965]]  m. kovo 17 d. po apsupimo aptiktas slėptuvėje, kilus susišaudymui, nusišovė paskutinis Lietuvos partizanas Aukštaitijoje nuo 1946  m. - – [[Antanas Kraujelis]]-Siaubūnas.

Paskutiniai kovoje žuvę Lietuvos partizanai buvo [[Pranas Končius]] (Adomas) ir Kostas Liuberskis (Žvainys). Pranas Končius nusišovė po kautynių [[1965]]  m., 2000  m. jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. Kostas Liuberskis žuvo 1969  m. spalio 2 d. Jo likimas buvo nežinomas iki pat XXI a. pirmojo dešimtmečio.<ref>http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2013/10/30/atmi_03.html</ref>

[[Benediktas Mikulis]] slapstėsi miške iki 1971  m. ir buvo nuteistas keletui metų 1980  m.

Visoje Lietuvoje yra žinoma daugiau nei 50 skirtingais [[tiražas|tiražais]] (nuo keleto [[egzempliorius|egzempliorių]] iki 5 tūkst.) leistų ir platintų partizanų laikraštėlių. Žinomiausi  – „[[Aukštaičių kova]]“, žemaičių „[[Laisvės varpas (Dainava)|Laisvės varpas]]“, dzūkų „[[Partizanas (laikraštis)|Partizanas]]“, suvalkiečių „[[Laisvės žvalgas]]“. Paskutinis partizanų periodinis leidinys „[[Partizanų šūvių aidas]]“ leistas ir platintas 1957  m. [[Žagarė]]s apylinkėse.

Partizaninis karas beveik nuo pat pradžių susidūrė su realijomis, kurios rodė, kad sovietai yra žymiai stipresnis priešas, kurį nugalėti savo pajėgomis yra beveik neįmanoma. Dėl to partizanų dvasią ilgą laiką palaikė viltis, kad tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių neišvengiamai kilsiąs konfliktas, kurio metu Lietuva bus išvaduota. Šią viltį palaikė ir tai, kad sovietų okupacija nebuvo formaliai pripažinta ([[Stimsono doktrina]]). Tokiam konfliktui taip ir nekilus išlikę partizanai tai vertino kaip Vakarų "išdavystę"„išdavystę“.<ref name="Laar 1956">[[Laar, Mart]]. War in the Woods: Estonia'sEstonia’s Struggle for Survival, 1944-19561944–1956, translated by Tiina Ets, Compass Press, November 1992. ISBN 0-929590-08-2</ref>

Lietuvos partizanai ir jų talkininkai buvo teisiami [[SSSR kariniai tribunolai|SSSR karinių tribunolų]], LTSR teismų ir represuoti [[Ypatingasis pasitarimas prie TSRS NKVD|Ypatingojo pasitarimo]] sprendimais. Lietuvai paskelbus valstybingumo atkūrimą, 1990  m. gegužės 2 d. išleistas įstatymas dėl „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“. 2011  m. reabilitacijos bylos tapo viešai prieinamos [[Lietuvos ypatingasis archyvas | Lietuvos ypatingojo archyvo]] skaitykloje. <ref name="glodenis">{{cite web|url=http://dg.lapas.info/?page_id=938 |title= Donatas Glodenis. Reabilitacijos bylos. |accessdate=2012 m. spalio 19 d.}}</ref>

Sovietų okupacijos metu partizaninis karas buvo nutylimas, partizanai vadinti tik banditais. Šiek tiek partizanų tema palietė 1966  m. režisieriaus [[Vytautas Žalakevičius|Vytauto Žalakevičiaus]] filmas "„[[Niekas nenorėjo mirti]]"“, kuriame konfliktas atskleistas iš sovietų perspektyvos kaip "brolio„brolio kova su broliu"broliu“. 2004  m. sukurtas filmas "„[[Vienui vieni]]"“ apie Lietuvos partizanų vadą Juozą Lukšą, kuris net dukart keliavo į Vakarus ieškoti paramos ginkluotai partizanų kovai. 2005  m. sukurtas režisieriaus J.Sabolio dokumentinis filmas "Stirna"„Stirna“ apie partizanų ryšininkę Margaritą Izabelę Vilimaitę - – Stirną.<ref>http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/14733</ref> 2014  m. JAV sukurtas dokumentinis filmas apie Juozą Lukšą "Nematomas„Nematomas frontas"frontas“.

* [[Juozas Daumantas]]. [http://www.partizanai.org/index.php/juozas-daumantas-partizanai Lietuvos partizanai]. - – V., 1990.

* Kęstutis K. Girnius. Lietuvos partizanai. - – V.: Mokslas, 1990.

* Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Daugel krito sūnų. - – V.: Mintis, 1991.

* [[Kęstutis Kasparas]]. [http://www.partizanai.org/index.php/k-kasparas-lietuvos-karas Lietuvos karas]. - – V., 1994.

* Aukštaitijos partizanų prisiminimai (sud. [[Romas Kaunietis]]). - – V.: Vaga, 1996. - – ISBN 5-415-01339-3

* Partizanai apie pasaulio politiką ir save (sud. [[Nijolė Gaškaitė]]). - – V., 1998.

* Rūta Gabrielė Vėliūtė. Partizanai. - – V.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2009. - – 123 p.: iliustr. - – ISBN 978-9986-757-97-9