Afektų teorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Afektų teorija''' (vok. Affektenlehre – afektų mokslas < lot. affectus - susijaudinimas), XVIII a. estetikos teorija, teigianti, jog muzikos vaizdavimo objektas yra tik konkretūs žmogaus jausmai ir aistros. Afektų teorijos pradmenų būta jau antikos ([[Aristotelis|Aristotelio]], [[Platonas|Platono]]) ir viduriniųjų amžių ([[Šv. Augustinas|Šv. Augustino]]) estetikos veikaluose. Didelės reikšmės afektų teorijos susidarymui turėjo [[René Descartes|R. Descartes‘o]] veikalas „Traktatas apie sielos aistras“ (1649 m.). Muzika galimus išreikšti afektus (dvasios būsenas) aprašė ir suklasifikavo A. Kircheris veikale „Musurgia universalis“ (1650 m.). Svarbiausius afektų teorijos teiginius suformulavo vokiečių muzikos teoretikas [[Johhan Mattheson (teoretikas)|J. Matthesonas]]. Jis teigė, kad, atliekant muzikos instrumentais atitinkamus intervalus bei akordus, galima vaizduoti meilę, neapykantą, ilgesį, kitus jausmus bei sielos būsenas. XVI-XVIII a. buvo konkretizuotos melodinės, ritminės, harmoninės išraiškos priemonės (vad. figūros), kuriomis gali būti perteiktas vienas ar kitas jausmas. G. Zarlino ištyrė emocines dermių ypatybes, A. Werckmeisteris nustatė tonacijų, tempo, disonansų ir konsonansų, tembrų sąsajas su afektais. Daugelis afektų teorijos šalininkų teigė, jog muzikos kūrinyje galima atskleisti tik vieną kurį nors jausmą su visais jo niuansais. Afektų teoriją rėmė žymūs XVI-XVIII a. muzikologai ir filosofai: Ch. P. E. Bachas, D. Diderot, K. Helvetius, G. E. Lessingas, G. Ph. Telemanas, J. Walteris, J.J. Rousseau. Afektų teorija turėjo nemaža reikšmės muzikinei raidai, tačiau mėginimas taikyti intervalus, tonacijas, ritmą, tempą konkrečiam jausmui perteikti lėmė schematizmą, vienpusiškumą.