Lietuvos partizanai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje [[Rytų kampanija (Antrasis pasaulinis karas)|Rytų frontas]] priartėjo prie Lietuvos. Iki 1944 m. pabaigos sovietai vėl užėmė ir okupavo Lietuvą. Nedelsiant pradėtos represijos prieš šalies gyventojus ir prievartinis okupuotos šalies gyventojų šaukimas į sovietų karo tarnybą. Nuo represijų ir šaukimo į karinę tarnybą pasitraukę į miškus Lietuvos partizanai pradėjo organizuotą kovą su sovietų represiniu aparatu ir jo vietiniais rėmėjais. 1948 m. vasario mėn. įkurta [[Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga]]. Savo dokumentuose partizanai pabrėžė, kad jų galutinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Partizaniniam karui vykstant nebe pirmus metus tapo aišku, kad Vakarai neįsikiš į Rytų Europos reikalus ir partizanai kovoja su žymiai stipresniu priešininku. Galiausiai partizanai aiškiai ir sąmoninigaisąmoningai nusprendė nebepriiminėti naujų narių. Partizanų vadovybė buvo sutriuškinta 1953 m. taip faktiškai užbaigiant partizaninį judėjimą, nors atskiri kovotojai išsilaikė iki septintojo dešimtmečio.

Prasidėjus Sovietų Sąjungos - Vokietijos karui kilo antisovietinis [[1941 m. birželio sukilimas|1941 m. sukilimas]]. Nors iš naciai pradžioje sutikti kaip išlaisvintojai ir dėta daug vilčių į [[Lietuvos laikinoji Vyriausybė|nepriklausomybės atkūrimą]], tačiau vokiečiams[[Trečiasis Reichas|Vokietijai]] neskubant tenkinti šių lūkesčių ir [[Nacių okupacija Lietuvoje|tęsiant okupaciją]] nuotaikos pasikeitė. Lietuvių pogrindžio skatinami lietuviai boikotavo nacių pastangas sudaryti lietuviškus [[Waffen-SS]] būrius. Tik 1944 m. naciams pavyko suorganizuoti generolo [[Povilas Plechavičius|Povilo Plechavičiaus]] vadovaujamą [[Vietinė rinktinė|Vietinę rinktinę]] kovai su [[Sovietų partizanai|sovietų]] ir lenkų partizanais. Netrukus vokiečiai šiame darinyje įžvelgė per didelius savarankiškumo siekius ir Vietinę rinktinę paleido, o jos vadovus 1944 m. gegužės 15 d. suėmė. Generolas Plechavičius atsidūrė nacių [[Salaspilio koncentracijos stovykla|koncentracijos stovykloje Salaspilyje]]. Nepaisant to, apie pusė Vietinės rinktinės karių tapo naujų partizanų būrių, pasiruošusių kovai su sovietais, nariais.<ref name="Kaszeta">Kaszeta, Daniel J. [http://www.lituanus.org/1988/88_3_01.htm ''Lithuanian Resistance to Foreign Occupation 1940-1952''], Lituanus, Volume 34, No. 3, Fall 1988. ISSN 0024-5089</ref><ref name="Mackevicičius">Mackevicičius, Mečislovas. [http://www.lituanus.org/1986/86_4_02.htm ''Lithuanian Resistance to German Mobilization Attempts 1941-1944''], Lituanus Vol. 32, No. 4, Winter 1986. ISSN 0024-5089</ref>

Jau 1944 m. nedideli partizanų daliniai ėmė jungtis į stambesnius junginius. Tokie junginiai vėliau tapo apygardomis, kuraskurias sudarė kelios rinktinės, o pastarosios skirstėsi į smulkesnius vienetus - tėvūnijas, būrius, skyrius.<ref>http://genocid.lt/centras/lt/1486/a/</ref>

Už pagalbą partizanams rėmėjams grėsė mirtis, kalėjimas, tremtis. Dažnai po rėmėjų suėmimo jų šeimos patektdavo į sekančios trėmimų bangos sąrašus.<ref>[http://www.partizanai.org/failai/pdf/partizanu-kovos.pdf Kęstutis K. Grinius ''Partizanų kovos Lietuvoje'']. Vilnius, 1990. P.134</ref> Už partizanų aprūpinimą medžiagomis spaudai 1946-51 m. suimti 29 valstybinių leidyklų ir spaustuvių darbuotojai, už antisovietinės spaudos platinimą vien 1947 m. suimti 640 žmonių.<ref>Nijolė Gaškaitė, Dalia Kuodytė, Algis Kašėta, Bonifacas Ulevičius ''Lietuvos partizanai 1944-1953 m. Kaunas, 1996. P.58.</ref> 1944-1953 m. mirties bausme ir kitomis, daugiausia 25 m. laisvės atėmimo bausmėmis, buvo nuteisti apie 16 tūkst. partizanų rėmėjų.<ref>http://istorijai.lt/partizanai-partizanu-pasipriesinimas-1944-1953-m/</ref> Už pagalbą partizanams buvo teisiami ir nieko bendro su aprtizaniniupartizaniniu judėjimu neturėję asmenys, kurie buvo apkaltinti turtą pasisavinti norinčių kaimynų ar giminių, pasirodyti norinčių stribų.<ref>[http://www.partizanai.org/failai/pdf/partizanu-kovos.pdf Kęstutis K. Grinius ''Partizanų kovos Lietuvoje'']. Vilnius, 1990. P.134</ref>

Istorikų duomenimis 1944 m. rudenį veikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945 m. pavasarį apie 30 tūkst., 1946 m. vasarą - apie 4,5 tūkst., 1950 m. rudenį apie 1,2 tūkst. Lietuvos partizanų.<ref>https://www.storyjumper.com/book/showframe/25290198/Lietuvos-Partizanai#page/2</ref> Partizanai kovojo su žymiai gausesnėmis sovietų pajėgomis. [[CŽV]] vertinimu, Lietuvoje 1948 m. buvo 60 000 sovietų karių, o tiesiogiai prieš partizanus kovojo 30 tūkst. MGB karių ir 30 tūkst. stribų.<ref>https://www.cia.gov/library/readingroom/docs/CIA-RDP82-00457R003500230008-4.pdf</ref>

Partizaninis karas prieš sovietų okupaciją skirstomas į tris etapus: spontaniško pasipriešinimo (1944-1946 m.), gerai organizuotasorganizuoto pasipriešinimo judėjimasjudėjimo (1946-1948 m.), ir partizaninio karo nuslopinimo etapasetapus (1949-1953 m.).<ref>Nijolė Gaškaitė ''Psipriešinimo istorija 1944-1953 m.''. Vilnius: Aidai, 1989. P.13</ref>

AntarajameAntrajame partizaninės kovos etape partizanų būriai tapo mažesni, bet geriau organizuoti. Partizanai susiskirtė į sritis ir apygardas bei siekė didesnės centralizacijos. Šio etapo metu buvo atkurti koordinaciniai ryšiai tarp atskirų Lietuvos partizanų apygardų, nors judėjimo vadovybė skaudžiai nukentėjo dėl MGB agento J. Markulio-Erelio ardomosios veiklos. Vis dėlto J. Markulis gan greitai buvo demaskuotas. Iš viso buvo trys partizanų sritys ir devynios apygardos: