Rūpintojėlis (mozaika): Skirtumas tarp puslapio versijų

==Akmens mozaikos kūrėjai==▼

[[1958 m.|1958]]–[[1960 m.|1960 m]]. pirmąjį šios akmens mozaikos variantą sukūrė dailininkas [[Adomas Matuliauskas (1914)|Adomas Matuliauskas vyresnysis]] . Sovietų rėžimui uždarius bažnyčią, [[1962 m.|1962 m]]. centrinė mozaikos dalis buvo barbariškai iškapota ir negrįžtamai sunaikinta – išliko vos keletas stambesnių fono akmenų. [[1989 m.|1989]]–[[1991 m.|1991 m]]., bažnyčią grąžinus tikintiesiems, šią mozaiką naujai atkūrė dailininko sūnus [[Adomas Matuliauskas (1963)|Adomas Matuliauskas jaunesnysis]].▼

==Istorinių aplinkybių apžvalga==▼

Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios meno kūrinių istoriją yra nagrinėjusi menotyrininkė Neringa Markauskaitė. [[1956 m.|1956 m]]. buvo gautas leidimas statyti naują bažnyčią pagal architekto Juozo Baltrėno projektą. [[1958 m.|1958 m]]. kun. Bronislovas Burneikis bažnyčią papuošti meno kūrinias pasitelkė įvairių sričių menininkus. Tarp jų buvo ir trys dailininkai – [[Antanas Kmieliauskas]], [[Adomas Matuliauskas (1914)|Adomas Matuliauskas vyresnysis]] ir [[Vytautas Šerys]]. Bažnyčios altoriuje [[Antanas Kmieliauskas|A. Kmieliauskas]] nutapė freską, kurioje pavaizduota Šv. Mergelė Marija su kūdikiu ant rankų, [[Vytautas Šerys|V. Šerys]] – Šv. Mergelės Marijos skulptūrą virš pagrindinio įėjimo į bažnyčią. [[Adomas Matuliauskas (1914)|A. Matuliauskas vyresnysis]] bažnyčios apsidėje įkomponavo akmens mozaiką, vaizduojančią susimąsčiusį Kristų su erškėčių vainiku. [[1960 m.|1960 m]]. vasarą bažnyčia buvo pastatyta. Tačiau 1961 metų pradžioje paaiškėjo, kad bažnyčios nebus leista atidaryti. [[1962 m.|1962 m]]. prasidėjo bažnyčios griovimo darbai. Nugriauti bokštai, akmens mozaika „Rūpintojėlis“ ir kiti meno kūriniai sunaikinti. 1962 m. bažnyčios pastatas buvo perduotas „Lietuvos TSR Liaudies Filharmonijai“. [[1988 m.|1988 m]]. lapkričio 25 d. bažnyčia grąžinta tikintiesiems. Kun. B. Burneikis vėl sukvietė tuos pačius dailininkus, dirbusius ir [[1958 m.|1958]]-aisiais. [[Antanas Kmieliauskas|A. Kmieliauskas]] iš naujo nutapė altoriaus freską, [[Vytautas Šerys|V. Šerys]] virš pagrindinio įėjimo atkūrė skulptūrą. Kadangi „Rūpintojėlio“ mozaikos autorius [[Adomas Matuliauskas (1914)|A. Matuliauskas vyresnysis]] buvo miręs, mozaiką atkurti buvo patikėta jo sūnui dailininkui [[Adomas Matuliauskas (1963)|A. Matuliauskui jaunesniajam]]. Ranka parėmusio galvą Kristaus įvaizdis perteikia visos lietuvių tautos istorijos tėkmėje patirtą sielvartą ir išgyventą skausmą. Kurdamas mozaiką, dailininkas įkomponavo ir simbolinius akmenis, surinktus įvairiose Lietuvos istorinėse bei sakralinėse vietose: [[Šiluva|Šiluvoje]], [[Ugioniai|Ugionyse]], [[Kryžių kalnas|Kryžių kalne]], [[Žemaičių Kalvarijos piliakalnis|Žemaičių Kalvarijose]], [[Kernavė|Kernavėje]], [[Dubingiai|Dubingiuose]], [[Molėtai|Molėtuose]], [[Debeikių seniūnija|Debeikiuose]], [[Tauragnų seniūnija|Tauragnuose]] ir [[Baltijos jūra|Baltijos pajūryje]].▼

==Mozaikoje naudoti akmenys== ▼

Mozaikai sukūrti buvo naudojami tik natūralūs Lietuvoje rasti laukų akmenys. Kaip teigia geologai, [[Lietuva|Lietuvos]] laukų akmenys yra ledynmečiu atvilkti iš Fenoskandijos uolyno, esančio [[Skandinavija|Skandinavijoje]]. Laukuose ir pakelėse aptinkami rieduliai su tirpstančio ledyno ledo mase Lietuvą pasiekė iš Baltijos jūros dugno, iš Suomijos, [[Alandai|Alandų salų]] ir net [[Švedija|šiaurės Švedijos]] . Lauko riedulius sudaro įvairūs mineralai: lauko špatas, [[plagioklazas]], [[mikroklinas]], [[kvarcas]], [[granatas]] ir [[Biotitas|biotita]]<nowiki/>s, [[cirkonas]], [[apatitas]], ortitas, [[labradoritas]], [[oligoklazas]], [[žėrutis]]. Perskėlus iš pažiūros neišvaizdų laukų akmenį, atsiveria itin gausi spalvų gama ir neįtikėtina tekstūrų įvairovė. Iš skaldytų lauko akmenų sukurti mozaikos kūriniai yra ypač ilgaamžiai, pritaikyti eksponuoti pastatų eksterjeruose atšiauraus [[Lietuvos klimatas|klimato]] sąlygoms.▼

==Mozaikos atlikimo technika==▼

Meno istorijoje žinomi du klasikiniai mozaikos dėjimo ir komponavimo būdai. Pirmas „tiesioginis“ – [[Ravenos provincija|Ravenos]] arba [[Bizantijos menas|Bizantijos]], kuomet mozaikos akmenų gabalėliai dedami į stingstantį tvirtinimo skiedinį. Antras „atvirkščias“ –[[Florencijos provincija|florentietiškas]], kuomet mozaikos gabalėliai gerąja puse į apačią dedami ant pagalbinės medžiagos (popieriaus arba kartono), surinktas piešinys užliejamas betono skiediniu. Mozaikai sustingus pagalbinė medžiaga nuimama. Mozaikos blokas montuojamas į pastato dalį. Mozaika „Rūpintojėlis“ atlikta florentietiška technika – akmens gabalėlis yra atskeliamas ir forma šlifuojama taip, kad tiksliai atitiktų kiekvieną piešinio gardelę. Ši technika ištobulinta [[Fliorencija|Florencijoje]] 16 amžiuje. [[Ravenos provincija|Ravenos]] arba [[Bizantijos menas|Bizantijos]] mozaikos technika atliktuose kūriniuose visi naudojami akmenukai yra suskaldomi maždaug vienodo dydžio ir formos kvadratėliais, tuomet įspaudžiami į šlapio tinko sluoksnį – toks sudėliojimo būdas yra paprastesnis, bet vizualiai monotoniškas. [[Florencijos provincija|Florentietiška]] technika atliktuose kūriniuose komponuojamos daug didesnės akmens pokštelės, supjaustytos ir pagal formą bei spalvą pritaikytos konkrečiai paveikslo kompozicijos vietai.Toks akmens detalių dėliojimas kūriniui suteikia įtaigumo, tačiau šį technika reikalauja daugiau laiko, pastangų ir didesnio meistriškumo. Florentietiška mozaikos technika kuriamuose darbuose akmenų detalės yra sudėliojamos gerąja puse į apačią ir kruopščiai pritvirtinamos prie tikslaus veidrodiniu būdu apversto kūrinio piešinio. Darbo proceso metu dailininkas mato tik tas briaunuotas akmens dalis, kurios darbo pabaigoje užliejamos betono mišiniu. Visi tarpeliai tarp akmenų yra užbarstomi [[Kvarcinis smėlis|kvarciniu smėliu]] – taip sukuriami kompozicija formuojantys grioveliai. ▼