Sardinijos karalystė: Skirtumas tarp puslapio versijų

20 pridėta baitų ,  prieš 3 metus
S
S
[[1856 m.|1856]] m. per taikos konferenciją Paryžiuje Sardinijos karalystė nieko negavo, tačiau Prancūzija ir Jungtinė Karalystė ėmė palaikyti Sardiniją Italijos suvienijimo klausimu. Jungtinė Karalystė nusigręžė nuo savo ilgalaikės sąjungininkės Austrijos, nes ji liko neutrali per šį konfliktą (Krymo karą).
 
[[1859]] m. Kavūras susitiko su Prancūzijos imperatoriumi [[Napoleonas III|Napoleonu III]] Plombiere, kur buvo sudarytas slaptas paktas su Prancūzija, kad ši paremtų Sardiniją kare prieš Austriją dėl [[Venecijos provincija|Venecijos]] ir Lombardijos mainais į Nicą ir Savoją. Karui prasidėjus Prancūzija padėjo Sardinijos karalystei, tačiau dėl didelių patirtų aukų jie išstojo iš karo, pasirašydami Vilafrankos taikos sutartį, pagal kurią Sardinijai atiteko Lombardija. Karo metu [[Toskana]], [[Luka (Italija)|Luka]], [[Modena]] ir [[Parma]] <nowiki/>sukilo prieš savo monarchus, surengė referendumus dėl prisijungimo prie Sardinijos, kuriuos nacionalistai lengvai laimėjo. Taipogi, neramumai Popiežiaus valstybėje leido nacionalistam atsiskirti [[Emilija-Romanija|Emilijos-Romanijos]] provincijoje ir taipogi prisijungti prie Sardinijos karalystės.
 
[[1860 m.|1860-61]] m. [[Giuseppe Garibaldi|Garibaldis]], garsus Italijos patriotas, surengė savanorių „Tūkstančio žygį“. Šie ''raudonmarškiniai'', kaip buvo vadinami, laivais plaukė nuo Genujos iki Sicilijos, kur jie išsilaipino ir pradėjo kovą dėl galutinio Italijos suvienijimo. [[Abiejų Sicilijų karalystė|Abiejų Sicilijų karalystės]] armija buvo per silpna ir demoralizuota, kad pasipriešintų šiai kariaunai, prie kurios šliejosi valstiečiai bei savanoriai romantikai iš užsienio. Užėmus [[Palermas|Palermą]] Garibaldis pasiskelbė Sicilijos diktatoriumi ir tesė kovą dėl Italijos išlaisvinimo persikeldamas per Mesinos sąsiaurį. Britanijos laivai jam netrukdė ir net padėjo per šį persikėlimą dėl to, kad Garibaldis buvo garsus ir mėgiamas užsienyje bei dėl to, kad Jungtine Karalystė simpatizavo Garibaldžio judėjimui. Tačiau Kavūras, bijodamas, kad Garibaldžiui niekas nesutrukdys pasiskelbti pietų Italijos diktatoriumi arba, dar blogiau, pulti Popiežiaus valstybę ir taip išprovokuoti užsienio valstybių reakciją, pats įsikišo į karą ir pasiuntė Sardinijos armiją į Italijos pietus. Bežygiuojant Sardinijos armija užėmė beveik visą Popiežiaus valstybę, išskyrus [[Roma|Romą.]]
9 291

pakeitimas